Močiutė niekada nemesdavo bulvių ar kruopų ant lėkštės be padažo. „Sausas maistas — ne maistas”, — sakydavo ji ir per tris minutes padarydavo kažką, nuo ko visa virtuvė kvepėdavo pomidorais ir sviestu.

Šitą padažą ji mokėdavo gaminti užmerktomis akimis. O man prireikė trijų bandymų — ir dabar darau lygiai taip pat.

Ingredientai

• 1 valgomasis šaukštas sviesto
• 1 valgomasis šaukštas augalinio aliejaus
• 1 valgomasis šaukštas kvietinių miltų (su nedidele kupele)
• 2 valgomieji šaukštai pomidorų pastos
• 400 ml vandens (arba daržovių sultinio)
• 1 lauro lapas
• 0,5 arbatinio šaukštelio rūkytos paprikos miltelių
• 0,5 arbatinio šaukštelio džiovinto česnako
• 0,5 arbatinio šaukštelio cukraus
• Druska pagal skonį
• 2 valgomieji šaukštai grietinės

Gaminimas

Ant silpnos ugnies ištirpinkite sviestą su aliejumi. Suberkite miltus ir maišykite trisdešimt–keturiasdešimt sekundžių — kol miltai šiek tiek pagels ir pradės kvepėti riešutiškai. Tai svarbu: nepaskrudinti miltai paliks padažą miltingą ir blyškų.

Įdėkite pomidorų pastą ir greitai išmaišykite — ji turi tolygiai susimaišyti su miltais ir riebalais. Spalva iš karto taps sodri, raudona.

Tada — vanduo. Pilkite palaipsniui, po truputį, visą laiką plakdami šluotele. Ne vienu kartu — kitaip susidarys gumulėliai. Pirmas šimtas mililitrų — lėtai, maišant. Likęs — greičiau.

Kai visas vanduo supiltas — įmeskite lauro lapą, suberkite rūkytą papriką, džiovintą česnaką, cukrų ir druską. Leiskite užvirti.

Sumažinkite ugnį ir troškinkite minutę dvi — kol padažas sutirštės tiek, kad kabėtų ant šaukšto.

Pabaigoje — dvi šaukštai grietinės. Įmaišykite ir iš karto nukelkite nuo ugnies. Grietinė sušvelnina pomidorų rūgštumą ir suteikia aksominę tekstūrą.

Išimkite lauro lapą — ir padažas baigtas.

Kodėl tai veikia

Miltai — tai tai, kas paverčia vandenį padažu. Jie suriša skystį ir sukuria tirštumo pagrindą, kurio kitaip nepasiektum be ilgo troškimo.

Pomidorų pasta — koncentruotas pomidorų skonis be jokių priedų. Du šaukštai — ir padažas atrodo, lyg būtų virtas valandą.

Rūkyta paprika — paslėptas herojus. Ji suteikia tą dūminę šilumą, kuri primena mėsos troškinio aromatą — bet be mėsos.

„Močiutė neturėjo rūkytos paprikos — ji naudodavo paprastą”, — prisiminiau vieną vakarą. — „Bet kai pabandžiau su rūkyta — supratau, ko jai trūko.”

Prie ko tinka

Prie visko. Bulvių — virtų, keptų, trintos košės. Grikių. Ryžių. Makaronų. Daržovių. Mėsos kotletų — jei jie yra. Ir net prie duonos — kai nieko kito nėra.

Padažas saugosi šaldytuve iki trijų dienų. Bet paprastai tiek neišsilaiko — nes baigiasi per vakarienę.