Ruduo jau baigėsi, o aš tik dabar prisiminiau, kad kamienai stovi nebalinti. Baltas dažų sluoksnis, kuris kasmet saugodavo obelis nuo žiemos saulės, šiemet taip ir liko kibire. Stovėjau prie medžių ir galvojau: per vėlu. O tada prisiminiau, ką senelis darydavo, kai balinti nebespėdavo.
Jokio balinimo. Tik kvėpuojantis apvyniojimas aplink kamieną. Ir pavasarį žievė buvo tokia pat sveika, kaip po geriausio dažymo.
Kodėl medžius apskritai reikia saugoti žiemai
Žiemą kamienui pavojingas ne tiek pats šaltis, kiek staigūs jo svyravimai. Dieną ryški žiemos saulė įkaitina tamsią žievę, o naktį temperatūra staiga krenta. Tokie šuoliai sutrūkina žievę ir palieka žaizdų, pro kurias vėliau lenda ligos ir kenkėjai.
Balinimas atspindi saulę ir sušvelnina tuos šuolius. Bet kai balinti nebespėta, apvyniojimas atlieka tą patį darbą kitu būdu — jis pridengia žievę nuo saulės, vėjo ir šalčio, kartu leisdamas jai kvėpuoti.
„Medis po danga neturi springti,” — sakydavo senelis. „Jam reikia palto, o ne polietileno maišo.”
Ypač to reikia jauniems medeliams ir ploną žievę turinčioms rūšims — joms peržiemoti sunkiausia. Suaugusi obelis su stora, sutrūkinėjusia žieve dažnai išgyvena ir be pagalbos, o štai jaunas, lygiu kamienu medelis pirmą sunkią žiemą gali paprasčiausiai neatlaikyti.
Kokia medžiaga tinka, o kokios geriau vengti
Svarbiausia taisyklė: apvyniojimas turi praleisti orą. Tinka maišinis audinys, sodo veltinis, popierinė medžių juosta ar kiti austi natūralūs pluoštai. Jie sušvelnina vėją ir saulę, bet neuždaro drėgmės prie kamieno.
Maišinis audinys — patikimas ir daugeliui pažįstamas. Popierinė juosta puikiai tinka plonesniems kamienams ir tvarkingai klojasi sluoksniais.
O štai sintetinių juostų ir plastikinių movų reikia vengti. Po jomis kaupiasi drėgmė, žievė pradeda pūti, ir vietoj apsaugos gauni žaizdą.
„Geras apvyniojimas sausas ir lankstus,” — pridūrė kaimyninio sodo šeimininkė, pati vyniojanti savo vyšnias. „Jei rankoje jauti drėgmę, medžiui po ta danga bus dar drėgniau.”
Kaip paruošti kamieną prieš vyniojimą
Prieš uždedant bet ką, kamieną reikia nuvalyti. Minkštu šepečiu ar tiesiog delnu nubrauk atsilupusią žievę, samanas ir kerpes — bet tik negyvą sluoksnį, nepažeisdamas gyvo audinio po juo.
Jei matai apdegusių saulės ar pažeistų vietų, jas tvarkyk atsargiai ir tik tada, kai oras leidžia. Tikslas paprastas: lygus, sausas paviršius, prie kurio danga priglus be gumbų ir be įkalintos drėgmės.
Švarus kamienas — pusė sėkmės. Būtent po nešvaria danga dažniausiai ir prasideda tas paslėptas puvinys, kurio pavasarį nesitiki. Samanos ir kerpės sulaiko drėgmę prie pat žievės, o po sandaria danga ta drėgmė niekur nedingsta — todėl kelios minutės valymo dabar sutaupo daug rūpesčių vėliau.
Kaip teisingai apvynioti kamieną
Kai kamienas švarus ir sausas, pradėk nuo apačios ir kilk į viršų. Kiekvienas naujas sluoksnis šiek tiek dengia ankstesnįjį — kaip čerpės ant stogo. Taip po danga nelieka plyšių šaltam vėjui.
Vyniok tvirtai, bet ne veržliai. Kamienas žiemą vis tiek turi kvėpuoti, o jaunas medis dar ir storėja. Per stangri danga įsirėžia į žievę ir palieka pėdsaką visam gyvenimui.
Viršuje ir apačioje pritvirtink natūralia virvele. Ne viela, ne plastikinė juosta — jos gali įpjauti į kamieną. Paprasta virvė laiko puikiai, nespaudžia žievės ir pavasarį lengvai nusiima.
Kada ir kaip nuimti apvyniojimą
Danga nuimama pavasarį, kai dienos temperatūra tvirtai laikosi virš 5–7 laipsnių. Paskubėsi — grąžinsi medį į šalčio pavojų; pavėluosi — po danga ims kauptis drėgmė ir šiluma.
Rink sausą dieną, ne lietuje ir ne per šaltį. Pirma atrišk virvelę, tada švelniai kelk medžiagą nuo apačios į viršų. Prilipusias vietas atlaisvink atsargiai, nebraižydamas žievės.
Nuėmęs, apžiūrėk kamieną: ar nėra drėgmės, įtrūkimų, kenkėjų. Nuvalyk šiukšles ir palik medį atvirą orui bei šviesai.
Dažnos klaidos, kurios pakenkia labiau nei šaltis
Pati dažniausia — plastikas. Polietileno maišas ar sintetinė plėvelė sulaiko drėgmę, ir žievė po ja pradeda pūti dar greičiau, nei būtų sušalusi be jokios dangos.
Antra klaida — per stangrus vyniojimas. Atrodo, kad kuo tvirčiau, tuo šilčiau, bet įsirėžusi danga stabdo medžio augimą ir palieka randą. Trečia — apvynioti drėgną ar nešvarų kamieną: purvas ir drėgmė lieka įkalinti viduje visai žiemai.
Ir dar viena, apie kurią pamirštama: pavėluotas nuėmimas pavasarį. Kai oras jau šyla, po danga kaupiasi šiluma, žievė pradeda „kvėpuoti” netinkamu metu, o tai gali suklaidinti patį medį. Geriau nuimti šiek tiek anksčiau nei per vėlai.
Tą pavasarį pirmą kartą supratau, kodėl senelis niekada nepanikuodavo dėl praleisto balinimo. Nuėmiau maišinį audinį — o po juo žievė lygi, sveika, be nė vieno įtrūkimo. Metodas, kurį laikiau tik atsargine priemone, pasirodė ne prastesnis už tai, ką dariau kasmet.
