Močiutė turėjo vieną taisyklę, kurios niekada nesulaužė. Kol kitos moterys rudenį skubėdavo išrauti nužydėjusius astrus ir mesti juos į kompostą, ji stovėdavo prie lysvės su popieriniu maišeliu rankoje ir laukdavo. „Palauk, — sakydavo ji, kai imdavau ją skubinti. — Gražiausia dovana ateina tada, kai gėlė jau atrodo mirusi.“ Tada ji suprato tai, ko ilgai nesupratau aš: geriausios astrų sėklos gimsta ne parduotuvėje, o ant tavo pačios lysvės.
Praėjo metai, kol pati tuo patikėjau. Pirkdavau pakelius. Sėdavau. Ir vis nusivildavau — spalvos išeidavo ne tokios, žiedai smulkesni, o kartais iš viso neatpažįstamos veislės. Kol vieną rudenį pabandžiau daryti taip, kaip ji.
Kada sėklos iš tiesų subręsta
Didžiausia klaida — skubėjimas. Astrus norisi sutvarkyti kartu su visu darželiu, bet sėkloms reikia laiko.
Sėklų galvutės visiškai subręsta vėlyvą rudenį, kai žiedai jau seniai nužydėję, o pačios galvutės tampa sausos ir trapios. Būtent tada jos ima atsiverti. Jei nuskinsi per anksti — gausi tuščią pūką, kuris niekada nesudygs.
Aš žiūriu į spalvą. Subrendusi astrų sėkla tamsi. Sausa. Putli, ne plokščia ir ne pilkšva. Paimu vieną tarp pirštų, patrinu — jei byra lengvai ir tvirtai, laikas rinkti. Jei dar kabinasi, palieku dar savaitei.
Kaip renku, kad nė viena nepabėgtų
Metodas paprastas, bet turi vieną gudrybę. Nujausdama lietų, nelaukiu, kol galvutės atsivers pačios ant lysvės — tada pusę sėklų nuneša vėjas.
Vietoj to nupjaunu arba išraunu visą augalą ir nunešu jį į sausą, nuo vėjo apsaugotą vietą. Man tinka pašiūrė arba tuščias šiltnamio kampas. Ten galvutės ramiai baigia bręsti ir atsiveria.
Po kiekviena galvute pasidedu švarų padėklą arba popierinį maišelį ir švelniai patrinu. Sėklos byra pačios. Šiukšles — sausų žiedlapių likučius, stiebelius — išrenku pirštais, be jokių sietų. Užtenka kelių minučių.
Jei auginate kelias spalvas, renku ir laikau jas atskirai. Sumaišytos jos pavasarį virsta spėlione, o man patinka tiksliai žinoti, kur kokia spalva pražys — taip lysvę galiu sudėlioti dar prieš pasodindama.
„Neplauk jų ir neskubink džiovinti prie krosnies, — perspėdavo močiutė. — Karštis užmuša daigumą.“ Ji buvo teisi. Vieną kartą pabandžiau paskubinti procesą ant radiatoriaus — kitą pavasarį iš visos saujelės sudygo trys sėklos.
Džiovinimas ir laikymas — kur dažniausiai klystama
Būtent čia sugriūna daugumos planai. Sėklos surenkamos teisingai, bet paskui supilamos į sandarų indelį dar drėgnos — ir per žiemą supelija.
Todėl surinktas sėklas dar kelioms dienoms paskleidžiu plonu sluoksniu ant popieriaus sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Jokios saulės. Jokio šildytuvo. Tik oras ir kantrybė.
Kai sėklos visiškai sausos, supilu jas į popierinius vokelius — ne į plastiką, nes plastikas laiko drėgmę. Ant kiekvieno vokelio užrašau veislę ir spalvą. Tada dedu į vėsią, tamsią, sausą vietą. Man tai spintelės stalčius nešildomame kambaryje.
Taip paruoštos sėklos ramiai išlaiko daigumą iki kito sezono. Ir, skirtingai nei pirktinės, jos beveik visada pakartoja motininio augalo spalvą. O jei laikysite dar sausiau ir vėsiau, dalis jų išliks gyvybingos ir antrą žiemą — tad iš vieno gero derliaus kartais užtenka dvejiems metams.
Kur sodinti, kad astrai atsidėkotų
Sėklos — tik pusė sėkmės. Kita pusė — vieta.
Astrai mėgsta saulę. Renku lysvę, kur jie gauna bent šešias valandas tiesioginės šviesos, ir tokį dirvožemį, per kurį vanduo nestovi. Užsistovėjęs vanduo greitai pūdo šaknis, o supuvusi šaknis nedovanoja.
Jei dirva sunki, molinga — įmaišau komposto arba stambaus smėlio. Tada šaknims lengviau kvėpuoti, o žiedai išeina tankesni ir ryškesni.
„Nesodink astrų ten, kur pernai puvo daržovės, — mokydavo močiutė. — Gėlei reikia švarios žemės, kaip žmogui švaraus oro.“ Todėl astrus dedu ten, kur prieš tai augo medetkos ar cinijos. Šios gėlės palieka lysvę švaresnę, su mažiau ligų, ir jaunutėms astrų daigams tai — puiki pradžia.
Kada šis būdas gali nuvilti
Verta žinoti vieną spąstą, apie kurį pakeliai tyli. Ne visos astrų sėklos pakartoja motininį augalą.
Jei pernai sodinote hibridinių, vadinamųjų F1 veislių, astrus, iš jų surinktos sėklos dažnai išeina „laukinės“ — kitos spalvos, kitokio dydžio, kartais visai nepanašios į tėvus. Tai ne jūsų klaida, o pačios veislės prigimtis: hibridai savo grožio antroje kartoje tiesiog nepaveldi.
Todėl sėklas verta rinkti iš senų, patikrintų, ne hibridinių astrų — būtent tokie metai iš metų atkartoja tą pačią spalvą. Jei nesate tikri, ką auginate, padarykite paprastą dalyką: vasarą pasižymėkite kaspinėliu gražiausius, sveikiausius krūmus, o rudenį sėklas imkite tik iš jų. Po kelių sezonų turėsite savo pačios išgrynintą, vietos sąlygoms pripratusią liniją, kokios jokioje parduotuvėje nenusipirksite.
Praėjo daug rudenų nuo tada, kai stovėdavau prie lysvės ir nekantraudavau. Dabar pati laukiu su maišeliu rankoje, kol žiedas atrodo miręs. Ir kiekvieną pavasarį, kai iš mano pačios surinktų sėklų prasikala pirmieji daigai, prisimenu jos žodžius apie dovaną, kuri ateina paskutinė. Ji nemelavo nė karto.
