Kiekvieną pavasarį pieva prie namų nušvinta geltona — kiaulpienės visur. Ravėjau jas kaip piktžoles, kol kaimynė Jolita nepastatė ant stalo stiklainio su gintariniu sirupu ir nepasakė:

– Paragauk. Ir pasakyk, kas tai.

Paragavau. Skonis — medus. Švelnus, gėlėtas, su citrusų atspalviu. Kvapas — lyg vasaros pieva stiklainyje.

– Tai kiaulpienių medus, – pasakė Jolita. – Pasidariau pati. Iš tos pačios pievos, pro kurią praeidavai kiekvieną rytą.

Kodėl verta gaminti

Jolita paaiškino: kiaulpienės auga visur nemokamai. Jose gausu vitaminų A, C, E ir B grupės. Sirupas iš jų atrodo, kvepia ir skanauja kaip tikras medus — bet be bičių, be alergijų ir be didelės kainos.

– Tai puiki alternatyva tiems, kas alergiškas bitėms ar žiedadulkėms, – pasakė ji. – Ir tiems, kas tiesiog nori kažko neįprasto ir naminio.

Vienas stiklainis — maždaug du šimtai trys šimtai gėlių, litras vandens, kilogramas cukraus ir viena citrina. Tiek. Paruošimas užima porą valandų, bet didžioji dalis — tiesiog laukimas, kol sirupas sutirštėja.

Pirmiausia — surinkti teisingai

Jolita perspėjo apie kelis svarbius dalykus.

– Rink toli nuo kelių ir laukų, kur purkšia, – pasakė ji. – Rink ryte, kai gėlės pilnai atsidariusios — tada jose daugiausiai nektaro ir aromato. Rink tik geltonas žiedlapių dalis — žalias kotas ir taurelė nereikalingi, jie suteikia kartumą.

Surinktas gėles kruopščiai nuplaukti — jose gali būti dulkių ir mažų vabzdžių. Leisti nusausinti.

Virimas ir aušinimas

Jolita parodė procesą žingsnis po žingsnio. Gėles sudedamos į didelį puodą, užpilamos litru vandens. Užvirinama ir verdama ant vidutinės ugnies dvidešimt minučių — kol vanduo pageltonuoja ir pasklinda kvapas, primenantis medų.

Po virimo — leisti atvėsti. Tada nukoši per marlę arba smulkų sietelį. Gėlės išmetamos — lieka skaidrus, geltonas nuoviras, kuris kvepia vasara.

Ilgiausias žingsnis — tirštinimas

Į nuovirą suberiamas kilogramas cukraus ir įspaudžiamos vienos citrinos sultys — arba arbatinis šaukštelis citrinos rūgšties. Citrina suteikia rūgštumo, kuris balansuoja saldumą ir padeda sirupui tirštėti tolygiau.

– Virkite ant vidutinės ugnies, nuolat pamaišydami, – pasakė Jolita. – Tai užtrunka vieną dvi valandas. Neskubėk — per stipri ugnis sudegina cukrų ir sugadina skonį.

Kaip patikrinti, ar medus gatavos? Užlašinti lašą ant lėkštutės. Jei neišsitiepia — dar per skysta. Jei lašas lieka vietoje — gatava.

– Supilk į sterilizuotus stiklainius, kol dar karštas, – pridūrė Jolita. – Sandariai uždaryk ir laikyk vėsioje, tamsioje vietoje. Laikysis mėnesiais.

Kaip naudoti

Jolita naudoja kiaulpienių medų taip pat kaip tikrą — deda į arbatą vietoj cukraus, tepa ant šiltos duonos su sviestu, pilna ant blynų ir vaflių. Skonis švelnesnis nei tikro medaus — mažiau saldus, daugiau gėlėtų niuansų, su ta citrinine gaida, kuri daro jį unikaliu.

– Vaikai mėgsta ant kiaušinienės — šaukštelį viršuje, – pasakė Jolita. – Ir į jogurtą puikiai tinka. Arba tiesiog šaukštelį ryte — kaip natūralų energijos šaltinį.

Tą pavasarį surinkau pirmąsias du šimtus gėlių. Viriau, košiau, tirštinau — ir vakare ant stalo stovėjo trys stiklainiai gintarinio sirupo. Kaimynė paragavo ir paklausė: – Kur pirkai tokį medų? Kai pasakiau, kad iš pievos prie namų — žiūrėjo taip, kaip aš žiūrėjau į Jolitą prieš mėnesį.