Renata sėdėjo poliklinikoje ir klausė gydytojo rekomendacijų. Daugiau baltymų. Mažiau riebalų. Lengviau virškinamas maistas.
„Tai ką man valgyti — vištieną?” — paklausė ji.
„Pabandyk kalakutieną”, — ramiai atsakė gydytojas.
Renata nustebo. Kalakutą ji asocijavo tik su Kalėdomis.
Skaičiai ant lėkštės
Šimtas gramų kalakutienos krūtinėlės be odos — dvidešimt devyni gramai baltymų. Vištienos krūtinėlė — dvidešimt septyni. Skirtumas atrodo mažas, bet per dieną, per savaitę, per mėnesį — jis kaupiasi.
„Kai skaičiuoji baltymus kiekvienam valgymui — tie du gramai turi reikšmę”, — paaiškino Renata.
Kalakutiena turi mažiau sočiųjų riebalų nei dauguma raudonos mėsos rūšių. Ji lengvai virškinama — raumenų skaidulos smulkios, jungiamojo audinio nedaug. Žmonėms, kurių apetitas mažesnis arba skrandis jautresnis — tai svarbu.
Širdis irgi jaučia skirtumą
Mažiau sočiųjų riebalų — sveikesnis cholesterolio kiekis kraujyje. Tai ne naujovė. Bet kalakutiena leidžia gauti daug baltymų nepridedant to, ko nereikia.
Svarbu — paruošimo būdas. Kepta orkaitėje arba grilyje — gerai. Paniruota, sūdyta ar perdirbta — nauda sumažėja.
„Aš pradėjau kepti be nieko — tik pipirais ir šlakeliu aliejaus”, — pasakojo Renata. „Ir skonis puikus. Nereikia nieko sudėtingo.”
Kodėl sultingumas — didžiausia baimė
Daugelis vengia kalakutienos dėl vienos priežasties — ji gali būti sausa. Bet tai ne mėsos problema. Tai temperatūros problema.
Liesi raumenys perkaitinti greitai praranda drėgmę. Termometras padeda — sustoti ties saugia vidine temperatūra ir neleisti mėsai perkaisti.
Po kepimo — leisti pailsėti penkias minutes. Sultys pasisiskirsto tolygiai. Riekė tampa minkšta.
Maltos kalakutienos kotletams ar kukuliams — įmaišyti šiek tiek šalto vandens prieš formuojant. Tai išlaiko drėgmę kepant.
Patikrinkite save
Prieš sakydami, kad kalakutiena ne jums — atsakykite sau:
Ar bandėte ją be odos? Ar kepėte iki tinkamos temperatūros, ne aukštesnės? Ar leidote mėsai pailsėti po kepimo?
Jei bent vienas atsakymas — ne, dar nebandėte tikrosios kalakutienos.
Renata dabar valgo ją tris kartus per savaitę. Gabalėliais salotose. Kotletais su daržovėmis. Riekėmis ant pilno grūdo duonos.
„Juokinga”, — pasakė ji. „Visą gyvenimą galvojau — kalakutas tik šventėms. O jis pasirodo geriausias kasdien.”
