Jam buvo trisdešimt ketveri, sportavo, valgė sveikai ir nė sekundės nepagalvojo apie storosios žarnos vėžį. Kai gydytojas paskelbė diagnozę, pirmas klausimas buvo ne „kaip gydysime”, o „kodėl niekas anksčiau nepasakė tikrintis”.
Tokių istorijų Lietuvoje daugėja. Storosios žarnos vėžys seniai nebėra vien senatvės liga – vis daugiau atvejų nustatoma žmonėms, nesulaukusiems nė penkiasdešimties.
Kodėl liga jaunėja
Vidutinis diagnozės amžius vis dar siekia apie 67 metus, bet statistika keičiasi sparčiau nei daugelis tikisi. Vis daugiau pacientų – trečią ar ketvirtą dešimtį gyvenančių, aktyvių, save laikančių sveikais – sužino diagnozę, kai simptomai jau rodo pažengusią stadiją.
Jaunystė neveikia kaip skydas. Liga vystosi tyliai daugelį metų, o žmogus tuo metu jaučiasi puikiai ir neturi nė menkiausios priežasties sunerimti. Būtent todėl dėmesys žarnyno pokyčiams svarbus ne tik po penkiasdešimties – jis svarbus visiems.
Rizikos veiksniai, kuriuos daugelis nelaiko pavojingais
Dažniausiai kaltininkas – ne paveldėtas genų defektas, o kasdieniai įpročiai. Mityba, kurioje gausu perdirbtos raudonos mėsos, riebalų ir mažai skaidulų, kelia riziką labiausiai. Prie jos prisideda rūkymas, alkoholis, fizinio aktyvumo stoka ir nutukimas.
Mažiau akivaizdūs veiksniai – lėtinis stresas, blogas miegas, susilpnėjęs imunitetas ir uždegiminė žarnyno liga. Žarnyno mikrobų sudėtis kinta dėl prastos mitybos, o kartais tai pažeidžia ir DNR. Ne kiekvienos rizikos įmanoma išvengti, bet daugelį jų galima sumažinti paprastais sprendimais.
Simptomai, kurių negalima aiškinti „tiesiog stresu”
Kraujavimas iš žarnyno, geležies stokos anemija, neaiškus svorio kritimas, užsitęsęs viduriavimas ar staigus žarnyno įpročių pasikeitimas – visa tai signalai, kurie reikalauja ne laukimo, o kolonoskopijos.
Problema ta, kad žmonės linkę priskirti šiuos simptomus hemorojui, stresui ar netinkamam maistui. „Praeis savaime” – frazė, kuri šiuo atveju gali kainuoti mėnesius ar net metus brangaus laiko. Visi nuo 50 iki 74 metų ir bet kuris jaunesnis žmogus, turintis simptomų ar šeiminę istoriją, turėtų kreiptis nedelsiant.
Kodėl lietuviai atsisako nemokamo tyrimo
Egzistuoja nemokama nacionalinė patikros programa, siūlanti išmatų paslėpto kraujo tyrimą kas dvejus metus. Teigiamas rezultatas veda tiesiai į kolonoskopiją. Skamba paprastai – bet dalyvavimas lieka žemas.
Priežastys žmogiškos: vieni jaučiasi sveiki ir nemato prasmės tikrintis, kiti bijo diskomforto ar gėdos, treti tiesiog neturi laiko tarp darbo, šeimos ir kasdienių rūpesčių. Dalis žmonių mano, kad programa skirta tik vyresniems, nors polipai gali formuotis gerokai anksčiau.
Kiekvienas praleistas tyrimas – tai praleista galimybė aptikti ikivėžinius polipus ir juos pašalinti, dar jiems netapus pavojingais.
Kaip vienas tyrimas keičia baigtį
Kolonoskopija laikoma aukso standartu ne be priežasties. Ji ne tik patvirtina arba paneigia ligą – procedūros metu gydytojas gali pašalinti polipus iš karto. Daugeliui pacientų tai reiškia, kad gydymas prasideda tada, kai galimybių dar likę daugiausiai.
Nuskausminimas padarė procedūrą beveik neskausmingą – ir tai argumentas, kurio daugelis dar nežino. Nebelieka priežasties bijoti nei skausmo, nei gėdos.
Tas trisdešimt ketverių metų vyras, apie kurį pradėjome, šiandien sveiksta. Bet jis pats sako: „Jei būčiau pasidaręs tyrimą metais anksčiau, nebūtų reikėję nei operacijos, nei chemoterapijos.” Kartais vienas paprastas sprendimas atskiria prevenciją nuo kovos.
