Vištos dėjo retai. Kartą per 2–3 dienas, ir tie kiaušiniai — plonalukščiai, trapūs, kartais be lukšto apskritai. Pakeičiau vieną dalyką vištidėje — įjungiau lempą prieš saulėtekį ir po saulėlydžio, kad šviesos būtų 14 valandų per parą. Per 2 savaites krepšys pradėjo pildytis kasdien. Bet šviesa — tik pradžia. Be 3 kitų dalykų efektas nebūtų toks.
Kodėl šviesa lemia viską
Vištų kiaušinių dėjimas tiesiogiai susijęs su fotoperiodu — šviesos valandų skaičiumi per parą. Kai dienos trumpėja, paukščių organizmas interpretuoja tai kaip signalą stabdyti reprodukciją. Dėjimas retėja arba sustoja visiškai.
Dirbtinė šviesa šią problemą sprendžia paprastai. Šilto spektro lempa vištidėje, įjungiama prieš saulėtekį ir išjungiama vakare, atkuria ilgos dienos ritmą. 14 valandų šviesos per parą — minimalus slenkstis, kurio pakanka stabiliam dėjimui. Lempa neturi būti ryški — pakanka 25–40 vatų ekvivalento. Svarbu šilta spalva, ne šaltai balta — ši paukščius nervina.
Svarbu — šviesos grafikas turi būti pastovus. Jokių staigių pokyčių, jokių dienų be lempos. Vištų biologinis ritmas jautrus bet kokiam nutrūkimui. Vienas praleistas vakaras gali sukelti kelių dienų pertrauką. Laikmatis ant lempos — kelių eurų investicija, kuri pašalina žmogiškąjį faktorių.
Kalcis — ne pasirinktinis priedas
Plonas, trapus lukštas reiškia kalcio trūkumą. Grūdinis pašaras vien jo neužtikrina. Vištoms reikia papildomo kalcio šaltinio — sutrinti kiaušinių lukštai, pašarinis austrių lukštas arba kreidos milteliai.
Kalcio indas turi stovėti vištidėje visą laiką — paukščiai patys reguliuoja, kiek jo suvalgyti. Trūkstant kalcio, višta ne tik deda plonalukščius kiaušinius — ji ima traukti kalcį iš savo kaulų, o tai greitai silpnina visą organizmą. Per kelias savaites be papildomo kalcio višta gali pradėti šlubuoti — kojos tiesiog nebelaiko svorio.
Papildomas priedas — žuvų taukai. Nedidelis kiekis pašare palaiko medžiagų apykaitą ir padeda kalciui įsisavinti. Švieži žalumynai — dilgėlės, dobilai, salotų lapai — suteikia vitaminų, kurie sustiprina lukšto formavimąsi. Dilgėles galima surišti į ryšulėlius ir pakabinti vištidėje — paukščiai jas kapoja patys. Žiemą tinka džiovintos ir sutrintos į sausą pašarą. Į girdyklą jokių nuovirų pilti nereikia — organinis skystis šiltoje vištidėje per kelias valandas tampa bakterijų veisykla.
Švara vištidėje — ne estetika, o produktyvumas
Nešvarūs pakratai, šlapios paviršiai ir amoniako kvapas — trys didžiausi streso šaltiniai vištoms. Stresą patirianti višta dėti nustoja pirmiausia.
Kasdienė priežiūra: pašalinti mėšlą iš po laktos, išplauti girdyklas, patikrinti, ar kraiko sluoksnis sausas. Kraikas turi būti pakeistas dar prieš jam susmunkant ir pradedant dvokti. Šiaudai, pjuvenos ar smulki drožlė — bet kas, kas sugeria drėgmę ir lengvai keičiama.
Ventiliacija svarbi ne mažiau nei švara. Vištidė turi kvėpuoti — bet be skersvėjų. Amoniakas iš mėšlo kaupiasi prie grindų, todėl ventiliacijos angos geriausia viršuje, o ne apačioje. Jei įėjęs į vištidę jauti aštrų kvapą — paukščiai jį jaučia 10 kartų stipriau.
Rutina — paskutinis elementas
Vištos yra rutinos gyvūnai. Šėrimas tuo pačiu metu. Šviesos įjungimas ir išjungimas tuo pačiu metu. Valymas tuo pačiu metu. Bet koks pakeitimas — naujas gaidys, naujas šuo kieme, remonto triukšmas — gali sukelti stresą ir sustabdyti dėjimą kelioms dienoms.
Pastovūs signalai ramina pulką. Kai vištos žino, kas bus toliau — jos deda reguliariai. 4 sąlygos: šviesa, kalcis, švara, rutina. Nė viena iš jų nekainuoja brangiai. Visos kartu — pilnas krepšys kasdien.
