Atidarau stalčių. Dvi poros pėdkelnių vėl dingo. Per mėnesį — penkios poros. Pradžioje galvojau — šuo. Tada — vaikai. Galiausiai pradėjau rimtai įtarinėti tėtį, kuris pastaruoju metu kažką darė šiltnamyje su pernelyg dideliu entuziazmu.
Vieną popietę grįžau iš darbo anksčiau nei įprastai. Atidariau šiltnamio duris. Tėtis stovėjo prie pomidorų. Rankose — žirklės. Šalia — krūva mano pėdkelnių. Vienos jau supjaustytos juostelėmis.
– Ką tu darai? – paklausiau.
Jis atsiduso ir ramiai pasakė: – Aš tau parodysiu. Tada pati spręsi.
Pomidorai, kurie nesužeidžiami
Tėtis paėmė vieną pėdkelnių juostelę. Apsuko apie pomidoro stiebą ir pririšo prie atramos.
– Pažiūrėk, – pasakė jis. – Plonas. Elastingas. Stiebas auga storyn — medžiaga tempiasi kartu. Įprasta virvė įsipjautų į augalą. O šitas — kaip tobulas tvarstis.
Pažiūrėjau atidžiau. Pomidorai tikrai atrodė geriau nei kaimynų — stiebai stori, nepažeisti, kekės pilnos vaisių. Virvė pjautų ir paliktų randą. Pėdkelnės — ne, nes elastingas nailonas auga kartu su augalu.
Tėtis priminė, kad tai ne jo išradimas. Sodininkai jau dešimtmečius taip daro — bet apie tai retai kur parašyta. Žinią perduoda tik patyrę iš lūpų į lūpas.
Kopūstai po kepure
Toliau tėtis parodė tinklinę pėdkelnę, užtemptą ant kopūsto galvutės.
– Drugeliai negali padėti kiaušinių ant lapų, – paaiškino jis. – Saulė prasiskverbia. Lietus prasiskverbia. Bet kopūstinė musė — ne. Specialus agrotinklas kainuoja dvylika eurų už kvadratinį metrą. Pėdkelnės — nulį.
Septyni kopūstai buvo apdengti pėdkelnėmis kaip mažomis kepurėmis. Atrodė juokingai. Bet greta nesaugotas kopūstas jau buvo pradėtas grauti — lapai skylėti, vikšrų pėdsakai visur.
Svogūnai rūsyje
Tėtis pakvietė į rūsį. Ant lentynos kabėjo virtinė pėdkelnių, suskirstytų atskirais burbulais. Kiekviename — po svogūną arba česnako galvutę.
– Oras cirkuliuoja laisvai per nailoną. Drėgmė garuoja, o ne kaupiasi. Svogūnai laikosi nuo spalio — visi dar kieti, visi dar kvėpuoja, – pasakė jis.
Mama anksčiau laikydavo dėžėse — ir kas antrą mėnesį rasdavo tris keturis supuvusius. Pėdkelnėse nailono medžiaga nesulaiko drėgmės, leidžia orui keliauti — todėl svogūnai nepūva ir nepelija net per visą žiemą. Kiekvienas burbulas — atskiras vienetas, kuris neliečia kitų.
Sėklos ir kenkėjų atbaidymas
Atskirame stalčiuje — pora dešimčių mažų pėdkelnių pjūvių, surištų gumytėmis. Kiekviename — sėklos. Pomidorų, krapų, morkų.
– Popieriniame voke sėklos sudrėksta. Plastikiniame maišelyje pelija. Pėdkelnėse — niekada, – pasakė tėtis. – Laikau tris metus. Dygimo procentas nenusileidžia.
Paskutinis triukas — pėdkelnė su pelenais, smulkintu česnaku ir maltais pipirais. Užrišta ir pakabinta šalia agurkų.
– Šliužai bijo. Vorai palieka. Net pelės nelipa, – pasakė jis.
Atsiprašymas šiltnamyje
Stovėjau šiltnamyje ir žiūrėjau į savo tėtį. Žmogų, kurį buvau apkaltinusi vagyste. O jis tiesiog darė tai, ką seniai mokėjo — viską iš nieko.
Pasakiau, kad atiduodu visas pėdkelnes iš stalčiaus. Su viena sąlyga — kad ateinantį pavasarį pati pririščiau savo pirmąjį pomidorą pėdkelnių juostele.
Tėtis neatsakė. Tik šyptelėjo ir grįžo prie savo pomidorų — tų, kurie augo geriau nei bet kurie aplinkui.
Nuo to laiko pėdkelnių stalčius tapo pusiau jo. Penki panaudojimai iš vienos poros — atramos, apsauga, sandėliavimas, sėklos, kenkėjų atbaidymas. Ir aš nesigailiu nė vienos poros. Tėtis buvo teisus — tiesiog pamiršo pasakyti.
