Penkerius metus kovojau su balandžiais. Tinkleliai, plastmasinės baidyklės, net katės formos lipdukas ant stiklo — niekas neveikė ilgiau nei savaitę. Balkonas atrodė kaip paukštidė su nuomininko teisėmis. Kvapas. Plunksnos visur. Ir tas amžinas gūžėjimas kampe, lyg čia jų namai, ne mano.
Viską pakeitė kaimynė Birutė ir penki seni kompaktiniai diskai.
Kodėl baidyklės neveikia, o diskai – veikia
– Tu bandai juos gąsdinti statiška figūra, – pasakė Birutė, kai pasigyriau nauja pelėdos imitacija. – Balandžiai per tris dienas supranta, kad ji nejuda. Ir atsisėda jai ant galvos.
Ji paėmė iš stalčiaus penkis senus kompaktinius diskus ir žvejybinės valios ritę.
– Balandžiai mato kitaip nei mes, – paaiškino ramiai. – Jų akys itin jautrios staigiam šviesos pokyčiui. Kai diskas sukasi vėjyje ir saulė atsimuša į paviršių — jiems tai atrodo kaip plėšrūnas. Blyksnis. Judėjimas. Grėsmė.
Nepatikėjau. Skambėjo kaip bobučių metodas. Bet po penkerių metų kovos neturėjau ko prarasti — tik senus diskus, kurie dulkėjo spintelėje.
Penki diskai, trisdešimt minučių darbo
Birutė parodė, kaip kabinti. Prie turėklų. Prie karnizo. Prie lango rėmo. Kiekvieną — skirtingame aukštyje, kad šviesos atspindžiai būtų nenuspėjami.
– Atstumas tarp diskų — maždaug dvidešimt centimetrų, – pasakė ji. – Ir kabink ant valios, ne ant vielos. Vala lankstesnė — diskas sukasi net nuo silpniausio vėjo.
Svarbiausia — diskai turi būti ten, kur juos tiesiogiai apšviečia saulė. Šešėlyje jie beverčiai.
Per trisdešimt minučių pakabinau visus penkis. Atrodė keistai. Lyg Kalėdų eglutės likučiai ant balkono.
Pirma diena — ir tyla
Kitą rytą išėjau į balkoną ir sustojau. Jokio balandžio. Jokio gūžėjimo kampe. Jokių plunksnų ant grindų, jokio kvapo. Diskai tyliai sukosi vėjyje, kartais blykstelėdami saulėje — ir viskas. Tokios tylos šitame balkone negirdėjau penkerius metus.
Paskambinau Birutei: – Jie tikrai dingo. Visi.
– Žinau, – atsakė ji ramiai. – Bet yra vienas niuansas, kurio daugelis praleido.
Triukas, be kurio viskas grįžta
Balandžiai protingesni, nei atrodo. Per dvi tris savaites jie pripras prie to paties išdėstymo — supras, kad blyksnis nekenkia, ir grįš. Kaip su tomis pelėdomis — tiesiog laiko klausimas.
– Kas dvi savaites perstatyk diskus, – paaiškino Birutė. – Perkelk į kitą balkono dalį. Pakeisk aukštį. Pasuk kitu kampu. Jiems kiekvieną kartą turi atrodyti, kad čia kas nors naujo ir pavojingo.
Aš darau paprasčiau — kas sekmadienį per pusryčius pervedu tris diskus į kitas vietas. Užtrunka penkias minutes.
Kai diskai vieni nebeužtenka
Kaimynė pridūrė dar vieną triuką. Prie balkono durų padėjo lėkštelę su acto ir kavos tirščių mišiniu. Balandžiai nekenčia šito kvapo.
– Akys mato grėsmę, nosis jaučia pavojų — jie net neartėja, – pasakė Birutė. – Vienas metodas veikia gerai. Du kartu — beveik tobulai.
Praėjo visas sezonas. Nė vienas balandis negrįžo. O aš kiekvieną sekmadienį per pusryčius žiūriu į tuos penkis blizgančius diskus ant balkono ir galvoju — penkerių metų kovą laimėjo kaimynė su žvejybine vala ir krūvele seno šlamšto iš stalčiaus. Kainavo nulį eurų. O balkonas pagaliau — mano.
