Rytas dar pilkas, o aš jau miške. Batai permirkę nuo rasos. Krepšys tuščias — bet ne ilgam.
Rugsėjo vidurys yra auksinis metas grybautojui. Naktys dar šiltos, dienos drėgnos, o po neseno lietaus miško paklotė kvepia taip, kad supranti iškart: šiandien grįši ne tuščiomis.
Yra keturios rūšys, kurių lekiu ieškoti pirmiausia. Baravykai. Voveraitės. Kelmučiai. Ir žieminės voveraitės. Patikimos, skanios, mėgstamos kiekvienoje virtuvėje. Bet su viena iš jų reikia būti itin atidžiam. Nes viena smulki detalė čia gali pakeisti viską.
Keturi rugsėjo grybai, kurių verta ieškoti
Šios keturios rūšys populiarios ne be reikalo. Jas gana lengva atpažinti, jos gardžios ir universalios virtuvėje, o gerose vietose auga kasmet. Būtent todėl jos tampa pirmosiomis, kurias išmoksta kiekvienas grybautojas.
Baravykas — grybautojo pasididžiavimas. Tamsi ruda kepurėlė, tvirtas baltas minkštimas, storas šviesus kotas su smulkiu tinkleliu prie viršaus. Mėgsta pušynus ir ąžuolynus, dažnai stovi po vieną, tarsi laukdamas, kol jį pastebėsi. Ypač gausiai pasirodo praėjus kelioms dienoms po šilto lietaus.
Voveraitė — ryški, oranžiškai geltona, banguota kepurėle. Vietoj tikrų lakštelių ji turi bukas gysleles, nusileidžiančias kotu žemyn. Auga pavėsingoje paklotėje, neretai kekelėmis, ir yra tokia tvirta, kad krepšyje nesutrupa. Ją mėgsta net pradedantieji: kirmija retai, o įsiminti nesunku. Vis dėlto ir čia verta akylumo — netikroji voveraitė turi ryškesnius, tikrus lakštelius ir blankesnę spalvą.
Kelmučiai auga tankiomis kekėmis ant kelmų ir nuvirtusių rąstų. Medaus atspalvio kepurėlės, šviesūs kotai. Radęs vieną kelmą, dažnai randi ir dešimt greta.
Žieminės voveraitės ištveria iki pirmųjų silpnų šalnų. Rugsėjį jos dar tik pradeda rodytis, bet atkakliam ieškotojui jau atsidėkoja.
Viena detalė, kuri gali kainuoti brangiai
Būtent kelmučiai reikalauja daugiausia atidumo. Ant kelmų ir medienos auga ir jų pavojingas antrininkas — nuodingoji šilenė, kuri neatidžiam grybautojui gali pasirodyti panaši. Ir ji yra mirtinai nuodinga.
Skirtumai subtilūs, bet esminiai: tikri kelmučiai turi žiedelį ant koto ir šviesias sporas, o jų minkštimas kvepia grybais, ne pelėsiu.
— Kelmučius renku tik tada, kai esu visiškai tikras, — ramiai pasakė patyręs grybautojas Kęstutis. — Žiūriu žiedelį ant koto, kepurėlės atspalvį, sporų spalvą. Jei kyla nors menkiausia abejonė, grybas lieka miške.
Taisyklė, kurią kartoja visi patyrę grybautojai, paprasta. Nepažįsti — nerenki. Abejoji — išmeti. Su grybais nebūna „turbūt”.
Kada rugsėjį geriausia eiti į mišką
Geriausios dienos yra švelnios, drėgnos ir be šalnų. Kai paklotė dar laiko šilumą, o neseniai palijęs lietus paskatino grybus kilti.
Po pastovaus lietaus pavėsinguose miškuose randama patikimiausių radinių — ypač ten, kur lapų paklotė ilgai išlieka drėgna, o oras vėsus, bet ne šaltas. Ramus, bevėjis oras irgi padeda: kepurėlės lieka sveikos, o takai pravažiuojami.
Geriausias metas — ankstyvas rytas. Prieš saulei išdžiovinant paklotę ir prieš vėjui sumažinant matomumą. Verta stebėti ir orų prognozę: po dviejų trijų dienų nuo šilto lietaus grybai suveši labiausiai, o užklupus pirmoms naktinėms šalnoms produktyvus laikas gali baigtis staiga.
— Kas atsikelia anksti, tas grįžta su pilnu krepšiu, — pridūrė Kęstutis. — Vėlyvą rytą lieka tik tai, ko kiti nepamatė.
Kur rinkti ir kaip parsinešti namo
Vieta svarbi ne mažiau nei rūšis. Grybus verta rinkti toliau nuo kelių, geležinkelių ir pramonės — nepriklausomai nuo to, kokią rūšį radai. Miško grybai sugeria tai, kas yra dirvoje, todėl švari vieta yra lygiai tokia pat svarbi kaip ir teisingas atpažinimas.
Krepšyje kiekvieną rūšį geriau laikyti atskirai, o bet kokį abejotiną egzempliorių išmesti be gailesčio. Miško šiukšles nubraukite minkštu peiliu ar šluoste. Kepurėles greitai perplaukite vėsiu vandeniu tik tada, jei tikrai reikia — grybai nemėgsta ilgo mirkymo.
— Krepšys, o ne maišas, — pastebėjo Kęstutis, žvilgtelėjęs į mano pintinę. — Maiše grybai užtroškta ir pradeda gesti dar nepasiekę namų.
Kaip išsaugoti laimikį
Namie grybus reikia sutvarkyti tuoj pat, kol jie švieži ir tvirti. Kelmučiai prieš gaminant būtinai apverdami, o vanduo po virimo nupilamas — tai ne rekomendacija, o taisyklė. Baravykus, voveraites ir žiemines voveraites, gerai nuvalius, galima kepti, troškinti arba džiovinti. Baravykai ypač skanūs džiovinti — taip išsaugo tą sodrų miško aromatą, o voveraitės puikiai tinka prie kiaušinienės ar grietinės padaže.
Šviežią derlių greitai atvėsinkite ir laikykite negiliose talpose šaldytuve — suvartokite per porą dienų. Ilgesniam laikymui švariai supjaustytas riekeles galima užšaldyti arba visiškai išdžiovinti, tada sandariai supakuoti ir saugoti nuo drėgmės.
Kai krepšys pilnas, o rankos kvepia mišku, supranti, kodėl kasmet vėl lekiu čia. Ne dėl kiekio. Dėl to tylaus rugsėjo ryto, kai miškas atsidėkoja tam, kas moka žiūrėti. Ir tam, kas moka susilaikyti, kai reikia.
