Pirmą kartą tikrą mastą pamačiau kasdamas bulves. Kiekvienas antras gumbas — su siauromis, giliomis skylėmis, tarsi kas būtų pervėręs jį viela.
Derliaus pusė tiko nebent gyvuliams. Likusią teko skubiai suvartoti, kol nepradėjo pūti nuo pažeidimų.
Kaltininkas — vieliniai kirminai. Ir tais metais jie laimėjo. Kitą rudenį pasižadėjau, kad taip nebebus — ir prireikė kelių sezonų bei keturių paprastų darbų, kol tą pažadą ištesėjau.
Kodėl vieliniai kirminai apskritai atsiranda
Pirmiausia — vienas patikslinimas, kurį daug kas painioja.
Vieliniai kirminai nėra atskiras vabzdys. Tai spragšių — tų šokinėjančių, spragtelinčių vabalų — lervos. Patys spragšiai derliaus negraužia. Kenkia būtent jų kietos, gelsvos lervos, kurios po žeme gali gyventi kelerius metus, kol pagaliau virsta vabalais. Būtent dėl to ilgo gyvenimo po žeme jos tokios atkaklios — vieno sezono joms sunaikinti nepakanka.
Jos mėgsta vėsų, drėgną, sunkų dirvožemį ir gausiai apžėlusius pakraščius. Ilgai nejudinta, piktžolėmis apaugusi žemė joms — tikras rojus. Rizika didesnė ir rūgščioje dirvoje, kai pH nukrenta žemiau septynių.
Tą man aiškino Kęstutis, visą amžių daržininkaujantis pažįstamas.
„Nori jų atsikratyti — atimk tris dalykus,” — pasakė jis, spustelėjęs pirštais. „Drėgmę, piktžoles ir ramybę. Jie labiausiai nemėgsta, kai žemė judinama.”
Kurios daržovės nukenčia labiausiai
Ne visas derlius jiems vienodai skanus.
Skaudžiausiai nukenčia bulvės, morkos, burokėliai ir svogūnai — visa, kas auga po žeme. Lervos pragręžia siaurus takus, ir gumbas, iš paviršiaus atrodęs sveikas, iškastas pasirodo išvarpytas.
Kęstutis patarė tuose plotuose, kur lervų daug, metus kitus sėti tai, kas jas mažiau vilioja.
„Duok žemei atsigauti,” — sakė jis. „Kur pernai buvo išgraužtos bulvės, kitąmet sėk ką kita.”
Toks sėjomainos ratas nutraukia lervoms įprastą maisto grandinę ir laikui bėgant proplonina jų gretas. Mažiau kenčia tai, kas auga aukščiau žemės — salotos, žirniai, pupelės; jas kaitaliojant su šakniavaisiais lengviau pralaužti lervų ciklą.
Giliai perkask dirvą po derliaus
Pirmas darbas — gilus rudeninis kasimas.
Kai lysvės tuščios, žemę perkasu kastuvu ar šake gerokai giliau nei įprasta šaknų zona. Taip lervos ir kiaušinėliai iškeliami iš gilumos į paviršių.
Ten juos pasiglemžia šaltis ir paukščiai — varnos bei kovai noriai renka iškeltas lervas iš atvirstos žemės. Dirvą palieku nelygią, gruoblėtą, kad šalna prasiskverbtų giliau ir pasiektų tai, kas iškelta.
„Nelygink jos gražiai,” — įspėjo Kęstutis. „Kuo bjauresnė gruoblėta lysvė žiemą, tuo mažiau lervų pavasarį.”
Po pirmo tokio rudens skirtumą pamačiau iškart — pavasarį lervų buvo pastebimai mažiau.
Išravėk piktžoles ir pasėk garstyčias
Antras darbas — negailestinga kova su piktžolėmis.
Vieliniai kirminai traukiasi ten, kur tanki augalija, ypač varputis, balanda ir usnis. Jų šaknyse lervos randa ir maistą, ir slėptuvę. Todėl ravėti reikia nuolat, o ne retkarčiais — piktžoles šalinu dar joms nepradėjus sėti, o palei lysves, takus ir tvorą nupjaunu visą želmenį.
Ypač svarbūs pakraščiai. Apleista juosta sklypo krašte per kelias savaites vėl sujungia užkrėstą žemę su daržu, ir visos pastangos nueina perniek.
Trečias darbas — tarpiniai pasėliai. Po derliaus pasėju baltąsias garstyčias, o kartais rapsus ar ridikus. Jie sutrikdo lervų buveinę ir palaiko dirvą gyvą tarp pagrindinių pasėlių. Svarbu juos įterpti į žemę dar prieš subrandinant sėklas — antraip patys taps piktžole. Įterptos garstyčios dar ir patręšia dirvą: tai vadinamoji žalioji trąša, veikianti dviem frontais iškart.
Ketvirtas darbas, apie kurį daugelis pamiršta — stebėjimas. Kartu su piktžolių kontrole retkarčiais kalkinu rūgštesnę dirvą, kad pH pakiltų arčiau septynių. Ir nuolat žiūriu: vienas kitas pažeistas gumbas — ženklas, kad laikas reaguoti, kol problema neišplito.
Spąstai ir pagalbininkai, kuriuos duoda pati gamta
Be keturių pagrindinių darbų, yra ir pagalbinių būdų proplonai lervų gretas.
Paprasčiausias — spąstai. Prieš sodinimą ar sezono viduryje į žemę įkasu perpjautos bulvės, morkos ar buroko gabalų, pažymiu vietas ir po kelių dienų atkasu. Lervos susirenka į minkštą masalą, o aš jas tiesiog pašalinu kartu su gabalu. Pakartojus kelis kartus, jų darže pastebimai sumažėja. Tas pats spąstas iškart pasako, ar apskritai turi problemą: jei gabalas aplipęs kietomis gelsvomis lervomis — žinai, su kuo kovoji.
Antras pagalbininkas — paukščiai. Varnos, špokai ir strazdai noriai lesa iškeltas lervas, todėl šviežiai atversta lysvė ilgai be dėmesio nelieka. Kai kurie sodininkai renkasi ir biologinę kontrolę — naudinguosius nematodus, parduodamus sodo prekių parduotuvėse, kurie po žeme naikina lervas nepakenkdami derliui.
Cheminių preparatų griebiuosi paskutinį — dažniausiai keturių rudens darbų ir paprastų spąstų visiškai pakanka. O ir dirva nuo jų nenukenčia — priešingai, po tokio darbo ji tampa puresnė, gyvesnė ir sveikesnė nei anksčiau.
Nuo tų darbų praėjo keli sezonai. Bulves dabar kasu be baimės — sveikas, be nė vienos pervertos skylės.
