Septyniasdešimt procentų lietuvių geria arbatą po valgio. Toks įprotis atrodo nekaltas — šiltas gėrimas, rami pauzė, malonus ritualas. Bet Eglė, gastroenterologė iš Vilniaus, sako, kad būtent šis momentas gali sabotažuoti visą virškinimą. „Aš pati taip darydavau dvidešimt metų,” prisipažino. „Kol supratau, kodėl po pietų visada jaučiuosi lyg prarijučiau akmenį.”
Taninai — pagrindiniai kaltininkai
Arbatoje esantys taninai yra augaliniai junginiai, kurie jungiasi su baltymais ir sudaro netirpius kompleksus. Pepsinas — pagrindinis skrandžio fermentas, skaidantis baltymus — tampa mažiau aktyvus. Mėsa, žuvis, kiaušiniai, pieno produktai — visa tai skrandyje pradeda „strigti.”
„Įsivaizduokite, kad fermentas yra žirklės,” paaiškino Eglė. „Taninai tas žirkles apklijuoja lipnia juosta. Žirklės vis dar egzistuoja. Bet kirpti nebegali.”
Taninai slopina ir amilazę — fermentą, skaidantį krakmolą. Ir lipazę — fermentą, skaidantį riebalus. Trijų fermentų darbas sutrikdomas vienu metu.
Mineralai praranda kelią
Problema nesibaigia fermentais. Arbatos taninai žarnyne suriša neheminę geležį, kalcį ir cinką. Susidaro junginiai, kurių žarnynas tiesiog negali įsisavinti. Geležis iš špinatų ar mėsos — sumažėja. Kalcis iš pieno produktų — sumažėja. Cinkas — taip pat.
„Tai ypač svarbu nėščiosioms, vegetarams ir žmonėms, kurie dažnai jaučiasi be energijos,” pridūrė Eglė. „Jie valgo teisingai. Bet organizmas negauna to, ką turėtų gauti. Ir dažnai priežastis — puodelis arbatos šalia lėkštės.”
Temperatūra irgi svarbi
Karšta arbata — virš septyniasdešimties laipsnių — dirgina stemplės ir skrandžio gleivinę. Padidėja uždegimo ir diskomforto rizika. Labai šalta arbata veikia priešingai — lėtina fermentų darbą ir gali sukelti skrandžio spazmus.
„Abu kraštutinumai blogina situaciją,” ramiai pasakė Eglė. „Ypač po sočių pietų, kai skrandis ir taip dirba maksimaliu pajėgumu.”
Optimali temperatūra — vidutinė. Bet net ir tada — laikas svarbesnis nei laipsniai.
Trisdešimt minučių taisyklė
Eglė savo pacientams duoda vieną paprastą rekomendaciją — pusvalandis. „Trisdešimt minučių po valgio. Tiek tereikia palaukti, kol fermentai baigia pagrindinį darbą. Tada arbata nebėra priešas — ji vėl tampa malonumu.”
Kas nori saugumo su atsarga — šešiasdešimt minučių. Ypač po didesnio valgymo su mėsa ar ankštiniais.
„Niekam nesakau mesti arbatos,” atsiduso Eglė. „Aš pati ją myliu. Tiesiog perkėliau ją nuo stalo prie knygos. Ir pilvas pagaliau nustojo skųstis.” Vienas mažas pokytis. Trisdešimt minučių. Ir viskas pajudėjo.
