Kai pasakiau draugui Mantui, kad perku silkę iš plastikinio indelio, jis sustojo ir pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau pasakęs kvailystę.
„Šešerius metus dirbu su maistu,” atsakė jis ramiai. „Ir niekada – niekada – neperku silkės iš plastiko.”
Pagalvojau, kad perdeda. Bet kai paaiškino priežastis, supratau, kodėl visi jo kolegos elgiasi taip pat.
Kas vyksta plastiko viduje
Silkė – riebi žuvis. Ir būtent riebalai sukuria problemą.
Kai žuvies riebalai liečiasi su plastiku, prasideda cheminių medžiagų migracija. Plastiko polimerai tirpsta ir pereina į sūrymą bei mėsą.
„Kalbame apie sunkiuosius metalus – kadmį, šviną,” paaiškino Mantas. „Ir formaldehidą. Visa tai kaupiasi organizme.”
Kuo ilgiau silkė stovi plastikiniame indelyje, tuo daugiau toksinų susigeria. Ir niekas to nemato, nes procesas vyksta nematomas.
Šaldytuvo problema, apie kurią niekas nekalba
Prekybos centre silkė turi būti laikoma nuo nulio iki šešių laipsnių. Bet realybė dažnai kitokia.
Šaldytuvai sugenda, temperatūra pakyla, ir niekas to nepamato valandų valandas. Darbuotojai užimti, pirkėjų srautas didelis.
„Silkė gali stovėti per šilta visą dieną, kol kas nors pastebės,” prisipažino Mantas. „Ir tada ją tiesiog perstumia arčiau šaldytuvo galinės sienelės.”
Aukštesnė temperatūra pagreitina bakterijų dauginimąsi ir riebalų oksidaciją. Tekstūra ir maistinė vertė blogėja, bet išoriškai produktas atrodo priimtinai.
Drumstas sūrymas – pavojaus ženklas
Štai ką dauguma pirkėjų nesupranta: drumstas skystis slepia tai, ko nematyti.
Kai sūrymas nepermatomas, neįmanoma įvertinti, kas vyksta viduje. Bakterijos dauginasi, histaminas kaupiasi – o išorė atrodo šviežiai.
„Stiklas arba vakuumas parodo viską,” aiškino Mantas. „Plastikinis indelis su drumslu sūrymu – tai loterija.”
Histaminą gaminančios bakterijos ypač pavojingos žuvies produktuose. Apsinuodijimas jomis sukelia stiprius simptomus, kurie primena alerginę reakciją.
Trūkstamos datos ir atsekamumas
Dar viena problema: daugelis plastikinių indelių neturi pilnos informacijos.
Gamintojo duomenys, tikslios galiojimo datos, partijos numeriai – visa tai dažnai trūksta arba sunkiai įskaitoma.
„Kai kyla problema, neįmanoma atsekti, iš kur produktas atėjo,” sakė Mantas. „Stikliniuose induose ir vakuume – viskas aiškiai pažymėta.”
Be tinkamo atsekamumo pirkėjas prisiima visą riziką pats.
Ką perka patys darbuotojai
Paklausiau Manto, ką jis pats perka.
„Vakuuminė pakuotė arba stiklainis,” atsakė nedvejodamas. „Iš specializuotų žuvies pardavėjų, ne iš bendro prekybos centro asortimento.”
Jo kolegos elgiasi identiškai. Jie žino, kas vyksta užkulisiuose – temperatūros svyravimai, pakuočių problemos, saugojimo sąlygos.
„Mes matome, kas nutinka per dieną,” pridūrė jis. „Todėl renkamės kitaip.”
Dabar ir aš renkuosi kitaip. Keliais eurais brangiau, bet ramybė vertesnė.
