25 minutės vietoj pusantros valandos – šis burokėlių virimo triukas pakeitė mano požiūrį į šią daržovę

Burokėliai – viena tų daržovių, kurias žinau, kad sveika, bet retai gaminu. Priežastis paprasta: per ilgai. Virti valandą, pusantros, kartais dvi – priklausomai nuo dydžio. Kas turi tiek laiko tarp darbo ir šeimos reikalų?

Todėl kai draugė pasakė, kad savo burokėlius išverda per 25 minutes, pagalvojau – meluoja. Arba verda kažkokius miniatiūrinius, kurie telpa ant nago. Bet ji paaiškino triuką, kuris iš tikrųjų veikia, ir dabar burokėlius gaminu bent kartą per savaitę.

Paslaptis – plastikinis maišelis. Skamba keistai, bet mokslas už to paprastas ir veikia.

Kodėl maišelyje greičiau

Draugė, kuri yra chemikė, paaiškino fiziką. Kai verdi burokėlius puode, šiluma perduodama per vandenį. Bet vanduo garuoja, garai išeina į orą, energija prarandama. Plius burokėliai tiesiogiai kontaktuoja su dideliu vandens kiekiu, ir dalis maistinių medžiagų bei pigmentų išsiskalauja.

Kai verdi maišelyje – sukuri uždarą mikroaplinką. Garai neišeina, šiluma koncentruojasi tiesiai aplink burokėlius. Tai lyg mini slėginė viryklė – tik paprasčiau. Rezultatas: greičiau išverda, spalva ryškesnė, skonis intensyvesnis, maistinės medžiagos lieka burokėlyje, o ne vandenyje.

25 minutės vidutinio dydžio burokėliams. 30 minutės didesniems. Palygink su pusantros valandos įprastu metodu.

Tikslus procesas žingsnis po žingsnio

Išbandžiau kelis variantus ir radau optimaalų metodą.

Pirma – paruošimas. Burokėlius nuplaunu po tekančiu vandeniu su šepetėliu – purvas mėgsta kabintis prie jų paviršiaus. Tada supjaustau: mažus palikau sveikus, vidutinius perpjoviau per pusę, didelius – į keturias ar šešias dalis. Svarbu, kad gabalai būtų panašaus dydžio, tada išverda tolygiai.

Antra – lupti ar ne? Draugė sako, kad galima lupti prieš verdant – tada po virimo nereikia tvarkyti. Bet aš mėgstu lupti po virimo – tada odelė tiesiog nuslenka, ir burokėlių nelieka purvinų ranku iki virimo. Abu metodai veikia.

Trečia – maišelis. Naudoju paprastą maistinį plastikinį maišelį su užspaudimu (ziplock tipo). Sudedu burokėlius, įberu šaukštą cukraus – tai padeda išlaikyti ryškią spalvą ir sustiprina natūralų saldumą. Tada – svarbiausias žingsnis – išspaudžiu kuo daugiau oro.

Oro šalinimas: galima naudoti vakuuminį aparatą jei turi, bet paprastesnis būdas – panardinu maišelį į dubenį su vandeniu, laikydama atvirą galą virš vandens. Vandens slėgis išspaudžia orą. Tada greitai užspaudžiu.

Virimo fazė – 25 minutės

Užvirinu didelį puodą vandens. Kai verdanr – įdedu maišelį su burokėliais. Maišelis turi būti visiškai panardintas.

Nustatau laikmatį: 25 minutės vidutiniams burokėliams, 30 minučių didesniems gabaliams.

Kas vyksta maišelyje: vanduo iš burokėlių virsta garais, tie garai negali pabėgti, sukuria slėgį, temperatūra pakyla, virimas pagreitėja. Tuo pačiu metu cukrus karamelizuojasi ant paviršiaus, intensyvindamas skonį.

Kai laikmatis baigiasi – išimu maišelį, atsargiai atidarau (garai karšti!), patikrinu šakute. Turi lengvai prasmeigti. Jei dar kieta – dar 5 minutės.

Po virimo – atvėsinimas ir nulupimas

Išpilu virimui naudotą skystį iš maišelio – jis dabar pilnas burokėlių sulčių, galima panaudoti kaip natūralų dažiklį ar į sriubą.

Burokėlius nuplaukiu šaltu vandeniu – tai sustabdo virimą ir atvėsina, kad galėčiau liesti. Jei prieš virimą nelupau – dabar odelė nusluoksniuoja lengvai, beveik savaime, užtenka truputį patrinti pirštais.

Paruošti burokėliai – ryškiai bordo spalvos, sultingi, su koncentruotu žemišku skoniu. Galima valgyti iškart, dėti į salotas, marinuoti, šaldyti vėlesniam naudojimui.

Ką dar pastebėjau

Po kelių mėnesių naudojimo pastebėjau kelis dalykus.

Spalva – intensyvesnė nei virtu įprastai. Burokėliai atrodo kaip iš žurnalo, ne tie nublukę, kuriuos gaunu virinant puode valandą.

Skonis – saldesniais ir žemiškas vienu metu. Cukrus padaro savo, bet ne per saldžiai – tiesiog išryškina natūralų burokėlių charakterį.

Konsistencija – tobulesnė. Išverda tolygiai, nėra situacijos kai viršus minkštas o vidurys kietas, arba išorė sutrupa o vidurys dar žalias.

Ir virtuvė – švaresnė. Nebesitaško tas bordinės spalvos vanduo po visą viryklę, nes viskas vyksta uždarame maišelyje.

Ar saugu virti plastike?

Draugė, kaip chemikė, paaiškino ir šį klausimą. Maistiniai plastikiniai maišeliai, skirti maistui laikyti ir šaldyti, pagaminti iš polietileno, kuris yra stabilus iki maždaug 110°C. Verdančio vandens temperatūra – 100°C. Taigi, ši temperatūra saugi.

Bet svarbu: naudoti tik maistui skirtus maišelius, ne šiukšlių maišus ar kitus plastikus. Ir nevirti mikrobangėje – ten temperatūra gali pakilti aukščiau.

Kai kurie žmonės vis tiek jaučiasi nekomfortabiliai dėl plastiko ir maisto. Jiems alternatyva – silikoniški virimo maišeliai, skirti būtent tokiam naudojimui. Brangesni, bet pakartotinai naudojami.