„Kodėl tu laikai moliūgus ant laiptų?” — paklausė kaimynė, kai praėjo pro kiemą. Ant medinių laiptų saulėje gulėjo šeši dideli moliūgai, koteliais į viršų, su tarpais tarp jų. „Šildau juos,” — atsakiau. „Po savaitės jie keliaus į rūsį ir gulės ten iki pavasario.” Ji pažiūrėjo taip, lyg būčiau prakalbusi apie vudū. Bet tai yra vienas paprasčiausių ir veiksmingiausių triukų, kuriuos gali padaryti bet kuris sodininkas.
Saulės vonia, kuri sukietina žievelę
Prieš sudedant moliūgus į sandėlį, juos reikia apdoroti — palikti saulėje kelias dienas, reguliariai pasukant, kad kiekviena pusė gautų šilumos. Šis procesas vadinamas džiovinimu arba kietinimu, ir jis padaro vieną esminį dalyką — žievelė sukietėja ir tampa atspari drėgmei bei puviniui.
Be šio žingsnio moliūgas rūsyje gali pradėti minkštėti per kelias savaites — odelė lieka plonutė, praleidžia drėgmę ir tampa lengvu grobiu puviniui. Su juo — gali gulėti mėnesius, neprarasdamas nei skonio, nei struktūros. Svarbu atrinkti tik sveikus, visiškai prinokusius vaisius su nepažeistais koteliais — koteliai veikia kaip natūralus kamštis, saugantis minkštimą nuo bakterijų.
Paruošimas, kuris užtrunka penkias minutes
Atrinkti sveiką moliūgą. Patikrinti, ar nėra įtrūkimų, sumušimų ar pažeistos žievelės — tokie vaisiai netinka ilgam laikymui. Padėti ant tvirto pagrindo — lentų, padėklų ar medinių laiptų — kad apačia neliestų drėgnos žemės.
Palikti tarpus tarp vaisių — bent sprindžio pločio, kad saulė pasiektų iš visų pusių. Kasdien arba kas antrą dieną švelniai pasukti, kad šiluma tolygiai pasiektų visą paviršių. Po trijų penkių dienų žievelė bus akivaizdžiai kietesnė — paspaudus pirštu ji nebenusileis.
„Aš visada laikau juos ant laiptų, kur saulė šviečia nuo ryto iki popietės,” — pasakiau kaimynei. „Ir niekada neplaunu — drėgmė ant odelės yra puvinio kvietimas.”
Rūsyje — vienu sluoksniu, koteliais į viršų
Kai moliūgai sukietėję — perkelti į rūsį, pogrindį ar kitą vėsią, sausą, gerai vėdinamą patalpą. Sudėti vienu sluoksniu. Koteliais į viršų. Jokio krovimo vienas ant kito — spaudimas sukelia sumušimus, o sumušimai virsta puviniu.
Tarp vaisių palikti erdvės, kad oras cirkuliuotų laisvai. Patalpoje neturi būti drėgnų kampų, besikaupiančio kondensato ar tiesioginės saulės. Ideali temperatūra — nuo dešimties iki penkiolikos laipsnių. Drėgmė turėtų būti vidutinė — per sausa odelė trūkinėja, per drėgna — atsiranda pelėsis.
Moliūgai, laikomi tokiomis sąlygomis, gali išsilaikyti tris keturis mėnesius ir ilgiau — priklausomai nuo veislės ir apdorojimo kokybės. Kai kurios veislės, ypač kietos žievelės muskusiniai moliūgai, gali gulėti iki pavasario.
Saulė keičia ne tik žievelę, bet ir skonį
Šilta saulės šviesa skatina moliūgą toliau nokti po derliaus nuėmimo. Cukrūs susistato, aromatai sustiprėja, minkštimas tampa sodresnio skonio ir tvirtesnės tekstūros. Moliūgas, kuris prabuvęs saulėje tris dienas, sriuboje ar tyrėje skonis bus akivaizdžiai geresnis nei tas, kuris iš lysvės iš karto keliavo į rūsį.
Kaimynė grįžo po savaitės. „Ką tu darai su jais dabar?” Moliūgai jau buvo rūsyje — vienu sluoksniu, koteliais į viršų, su erdve tarp jų. „Nieko,” — atsakiau. „Dabar jie tiesiog guli ir laukia žiemos.”
