„Bėk!” — pirma mintis, kuri šauna į galvą, kai miške prieš tave atsistoja meška. Didelė. Rami. Žiūri tiesiai.
Bet būtent ši mintis — pati pavojingiausia. Ekspertai jau seniai kalba apie tai, tik daugelis vis dar netiki. Meška bėga greičiau. Ir bėgdamas tu jai sakai ne „aš bijau”, o „aš — grobis.”
Kodėl greitis čia nepadeda
Rudoji meška gali pasiekti 50 km/h trumpu atstumu. Juodoji — panašiai. Žmogus sprintu, lygiu paviršiumi — apie 25–30 km/h. Miške, tarp šakų ir kelmų, šis skaičius krenta dar žemiau.
„Maniau, kad jei greitai nubėgsiu iki automobilio — spėsiu,” pasakojo vienas žygeivių grupės narys. „Bet automobilis buvo per 200 metrų. Meška tą atstumą įveiktų per kelias sekundes.”
Jis nubėgo. Meška nesivijo. Bet ne todėl, kad jis buvo greitas. Todėl, kad jai tiesiog nerūpėjo. Kitą kartą gali būti visai kitaip.
Rami laikysena veikia geriau nei bet koks planas
Ekspertai pataria vienodai visose situacijose: lėtai trauktis atbulomis. Nepanikuoti. Kalbėti ramiu, tvirtu balsu — ne šaukti, bet ir ne tylėti. Nežiūrėti tiesiai į akis — meška tai gali interpretuoti kaip iššūkį. Bet ir nenuleisti žvilgsnio — laikyti gyvūną periferiniame matymo lauke.
„Ramus žmogus meškai yra neįdomus,” paaiškino laukinės gamtos specialistas. „Ji nori ramybės. Jei tu jai netrukdai — ji tau irgi netrukdys. Problema ta, kad žmonės panikuoja — ir tą ramybę sugriauna.”
Svarbiausia — palikti erdvės. Ypač jei šalia jaunikliai. Meška su jaunikliais yra labiausiai nuspėjama savo nenuspėjamumu. Atstumas — vienintelė garantija. Ir jokios bandymas fotografuoti ar „pažiūrėti iš arčiau.”
Juodoji ir rudoji — skirtingi scenarijai
Ne visos meškos reaguoja vienodai, ir šis skirtumas gali nulemti, koks veiksmas išgelbės. Juodoji dažniau blefuoja — ima bėgti link žmogaus, bet sustoja. Gąsdina. Tokiu atveju — stovėti tvirtai, kelti rankas, kalbėti garsiai. Ji dažniausiai pasitraukia pati, nustačiusi, kad žmogus neketina bėgti.
Jei juodoji vis dėlto užpuola — gintis. Bet kuo. Lazda. Kuprine. Rankomis. Kovoti, ne pasiduoti. Pasyvumas čia — blogas sprendimas.
Rudoji — ypač grizlis — reaguoja gynybiškai. Jei atakuoja — apsimesti mirusiu. Gulti ant pilvo, apsaugoti kaklą rankomis, išskėsti kojas, kad neapverstų. Nejudėti. Ir laukti, kol pasitrauks.
„Tai sunkiausia dalis,” prisipažino gamtininkas. „Gulėti ramiai, kai šalia meška. Kiekviena ląstelė kūne šaukia keltis ir bėgti. Bet tai veikia. Dažniausiai ji pauosto ir nueina.”
Ką daryti dar prieš išeinant į mišką
Eiti grupėje — saugiau nei vienam. Triukšmas perspėja mešką iš anksto, ir ji dažniausiai pasitraukia pati, dar prieš žmogui ją pastebint. Kalbėjimas, plojimas, garsesnis žingsnis — paprastos priemonės, kurios veikia.
Maisto likučius stovyklavietėje — pakabinti aukštai arba laikyti sandariuose konteineriuose. Kvapas traukia meškų dėmesį iš didelio atstumo.
Specialūs pipiriniai purškikliai, skirti laukinei gamtai, trumpu atstumu yra viena veiksmingiausių priemonių. Jie sukuria platų debesį, kuris sustabdo gyvūną net tada, kai adrenalinas blokuoja skausmą.
Jei šią vasarą ruošiatės į mišką — užduokite sau vieną klausimą: ar žinau, ką darysiu, jei pamatysiu mešką? Jei atsakymas „bėgsiu” — jį reikia pakeisti dar prieš kelionę.
