„Aš visada nulupu apvalkalą, kitaip juk kietas”, — įsitikinusi tvirtino viena viešnia prie bendro stalo. Prie jos linktelėjo dar keli.
Virėja Rasa tik nusišypsojo. „Kaip tik atvirkščiai — būtent apvalkalas ir išsaugo skonį”, — ramiai paaiškino ji.
Šis mažas ginčas kartojasi daugelyje virtuvių. Tad kaip iš tiesų teisinga — su apvalkalu ar be jo?
Kodėl apvalkalą verta palikti
Atsakymas paprastas: dešreles paprastai reikia virti su apvalkalu. Jis skirtas likti vietoje, tad iš anksto lupti nereikia.
Apvalkalas veikia kaip plonas skydas. Jis sulaiko natūralią mėsos drėgmę, kol šiluma tolygiai prasiskverbia į vidų.
Be šio barjero sultys pabėga greičiau. Dešrelė tampa sausesnė, trupanti ir mažiau maloni. Nulupus iš anksto, ji dar gali ir plyšti.
Kodėl apvalkalas išlaiko sultingumą
Yra ir antra apvalkalo funkcija — apsaugoti pagardintą įdarą. Prieskoniai lieka ten, kur turi būti, o ne vandenyje.
„Žmonės nustemba, kai palyginu abu variantus greta”, — pasakoja Rasa. Ji priduria, kad su apvalkalu virta dešrelė visada arčiau to skonio, kurio žmonės tikisi.
Namie tai paprastas įprotis. Rezultatas — pažįstamas, klasikinis kąsnis.
Kiek laiko iš tikrųjų virti
Čia svarbu neapsigauti. Parduotuvėse pirktos dešrelės dažniausiai jau termiškai apdorotos — jas tereikia peršildyti, tam užtenka kelių minučių virduliuojančiame vandenyje.
O štai šviežias, žalias dešreles reikia išvirti iki galo. Trumpo pamirkymo čia neužtenka — mėsa turi visiškai peršilti, kitaip valgyti nesaugu. Įsitikinkite, kad viduje nebeliko rausvumo.
Per stiprus virimas skonio nepagerins. Vanduo turi ramiai virduliuoti, ne smarkiai kunkuliuoti.
Ką daryti su šaldytomis
Šaldytoms dešrelėms reikia kelių papildomų minučių. Sudėkite jas į jau įkaitusį, lengvai virduliuojantį vandenį ir kaitinkite maždaug penkias–septynias minutes.
Apvalkalą ir čia palikite — jis padeda išlaikyti formą. Dangtį galima pridengti ne iki galo, kad vanduo liktų ramus.
Kai dešrelės visiškai peršilusios, jos paruoštos. Perdirbtas dešras verta laikyti retesniu, o ne kasdieniu pasirinkimu — geriau savaitės dalimi nei jos centru.
„Aš pati po šito nustojau lupti”, — nusijuokė Rasa, dėdama garuojančią dešrelę ant lėkštės. Tad kitą kartą prie puodo — ar vis dar norėsite nulupti apvalkalą, žinodami, ką dėl to prarasite?
