„Tą būdą reikia nugriauti, gėda kiemo gale”, — kartą metė žmona, žiūrėdama į pilką lentų statinį. Nugriauti nesinorėjo. Bet paversti jį kažkuo, į ką smagu žiūrėti, — labai.
Sprendimas atėjo netikėtas: putplastis. Tos pačios plokštės, kuriomis šiltinamos namų sienos, tapo medžiaga, iš kurios paprastas lauko tualetas virto statiniu, primenančiu seną akmenį ir aptriušusią medieną. Rezultatas nustebino net mane patį.
Nuo ko viskas prasideda
Bet koks tvirtas statinys prasideda ne nuo grožio, o nuo pamato. Putplastis — tik apdaila, tad po ja būtinas tikras karkasas ir patikimas pagrindas.
Duobė kasama maždaug pusantro metro gylio, jos sienelės sutvirtinamos plytomis. Dugne paskleidžiamas ir sutankinamas smėlio sluoksnis, o kraštai užpilami betonu, kad konstrukcija nejudėtų. Ant šio pamato statomas medinis ar metalinis karkasas — būtent jis laiko sienas, o putplastis prie jo tik tvirtinamas.
„O ar neįkris?” — suabejojo draugas, pabaksnojęs sieną. Ne — po putplasčiu tvirtas karkasas, plokštė čia atlieka tik apdailos vaidmenį. Be to karkaso plokštės neatlaikytų nei vėjo, nei laiko.
Kaip putplastį paversti „akmeniu”
Kai plokštės pritvirtintos, prasideda įdomiausia dalis — paviršiaus virsmas. Plika putplasčio siena atrodo pigiai, bet po keliais sluoksniais jos nebeatpažinsi.
Pirmiausia plokštės sujungiamos ir aptepamos cementiniais klijais, o ant jų klojamas armavimo tinklas su nemažu persidengimu — jis sulaiko įtrūkimus. Kai šis sluoksnis sustingsta, ant viršaus mentele dedamas dekoratyvinis mišinys, formuojamas netolygiais, minkštais judesiais. Būtent tas nelygumas ir kuria akmens įspūdį.
„Iš kur vežei tuos akmenis?” — paklausė kaimynas, priėjęs prie tvoros. Nusijuokiau: čia ne akmuo, o putplastis po tinku. Jis netikėjo, kol nepačiupinėjo.
Durys, kurios apgauna akį
Ta pati apdaila natūraliai pereina ir ant durų. Iš lengvo 40×40 mm tašų rėmo ir putplasčio plokštės pagaminamos durys, kurios atrodo kaip iš brandaus medžio.
Detalės sujungiamos montavimo putomis, kraštai apkarpomi, siūlės išlyginamos. Tada sudrėkintu putplasčiu perbraukiama sausu teptuku — ir paviršiuje išryškėja medienos rašto imitacija. Po pilkais fasadiniais dažais, švelnaus šlifavimo ir apsauginio lako sluoksnio niekas nebepasakys, kad po dažais slepiasi ne mediena. Vyriai ir rankena parenkami tamsūs, kaltiniai — būtent jie galutinai įtikina, kad durys senos ir tikros.
Kiek tai kainuoja ir ko tikėtis
Prieš imantis darbo verta žinoti dvi tiesas. Pirma — tai pigu: putplasčio likučiai, maišas cementinių klijų, tinklas ir kibiras dekoratyvinio mišinio kainuoja kelis kartus mažiau nei tikras akmuo ar dailios lentos.
Antra — tai apdaila, ne stebuklas. Putplastis nesuteikia tvirtumo, jį suteikia karkasas po juo. Todėl nesitikėkite, kad plokštė atlaikys smūgį ar rėmimąsi — ji saugo tik nuo akies, ne nuo jėgos. Užtat vizualiai skirtumas milžiniškas: keli sluoksniai paverčia pigų paviršių tokiu, kurį norisi fotografuoti.
„O ilgai laikys?” — paklausė bičiulis. Jei apsauginis lakas atnaujinamas ir žiemai statinys tinkamai paruošiamas, tokia danga tarnauja metų metus, beveik nekeisdama išvaizdos.
Kad tarnautų ir žiemą
Šaltis putplasčio apdailai — didžiausias priešas, tad prieš žiemą statinį verta paruošti, kad drėgmė ir ledas nepradėtų jos ardyti.
Iš bakelio, dubens ir vamzdžių išleidžiamas visas vanduo, vožtuvas paliekamas atviras, likusi drėgmė nušluostoma. Žarnos atjungiamos ir laikomos sausai. Taip apdaila peržiemoja nepažeista ir pavasarį atrodo kaip nauja.
Dabar praeidamas pro kiemo galą nebenusuku akių. Ten, kur stovėjo pilkas gėdos statinys, atsirado kampelis, į kurį smagu žiūrėti pačiam. Ir jei paprastą būdą galima paversti tokiu, tai bene bet kurį kiemo kampą įmanoma padaryti gražesnį, nei jis buvo.
