Kodėl vieni sodininkai paskutinius pomidorus nusiskina jau rugpjūtį, o kiti dar rudenį neša iš šiltnamio pilnus kibirus? Skirtumas dažniausiai ne priežiūroje, o veislėje.
Vėlyvosios veislės noksta lėčiau ir dera ilgiau. Kol ankstyvieji krūmai jau nudžiūvę ir išrauti, šitie tik įsibėgėja — vaisius mezga vėsesniu oru ir laikosi tada, kai daugumos lysvės jau tuščios. Svarbu tik neapsigauti: ne kiekviena „vėlyva” etiketė reiškia tą patį, o kai kurios plačiai reklamuojamos veislės mūsų klimatui visai netinka. Keturios žemiau Lietuvos sąlygomis pasirodo patikimiausiai.
De Barao — laikymui ir žiemos atsargoms
Jei ieškote pomidoro, kuris dar ilgai gulės po skynimo, De Barao — beveik nepralenkiamas. Tai aukštaūgė, iki dviejų–trijų metrų išsitempianti veislė, mūsų daržuose auginama jau daug metų.
Vaisiai nedideli, slyvos formos, tvirti, su stangria odele. Būtent dėl jos jie puikiai tinka konservuoti sveikus ir ilgai laikosi švieži. De Barao nokimas vėlyvas ir tolygus, tad prinokusius galima skinti pamažu, dalimis. Dar vienas privalumas — veislė gana atspari pomidorų marui, kuris drėgną rudenį pakerta daugelį kitų krūmų.
„Aš juos skindavau žalius ir nokindavau ant palangės”, — pasakojo pažįstama daržininkė. Būtent tokie tvirti, vėlyvi vaisiai nokinimą pakelia geriausiai. Vienas krūmas, gerai prižiūrimas, duoda po kelis kilogramus, o dėl nedidelio dydžio vaisiai patogiai telpa į stiklainį sveiki, be pjaustymo.
Jaučio širdis — dideliems ir saldiems vaisiams
Šalia laikymui skirtų veislių verta turėti bent vieną „skoniui”. Jaučio širdies tipo pomidorai (pasaulyje žinomi kaip „Coeur de boeuf”) vertinami visai dėl ko kito — dydžio ir saldumo.
Jų vaisiai stambūs, mėsingi, tankūs, su švelniu, saldoku skoniu. „Tokių ir noriu — didelių, į visą riekę”, — nudžiugo vyras, pamatęs pirmą. Tai pomidoras salotoms ir šviežiam stalui, o ne stiklainiui. Vėlyvą vasarą ir ankstyvą rudenį, kai užtenka saulės ir drėgmė pastovi, krūmai dar spėja subrandinti gražų derlių. Geriausia juos valgyti netrukus po nuskynimo, kol minkštimas tvirtas, o skonis pilnas.
Svara — lietuviška, atspari ir gausi
Norintiems tikrai vėlyvos ir mūsų klimatui pritaikytos veislės geras pasirinkimas — lietuviška Svara.
Tai aukštaūgė, vėlyva veislė, šiltnamyje išauganti iki dviejų–trijų metrų ir deranti ilgai bei gausiai. Vaisiai raudoni, beveik apvalūs, su tuo pažįstamu lietuvišku rūgštumu, kurio dažnai pasigendama užsienietiškuose hibriduose. Svara atspari ligoms ir dera iki pat rudens, tad ja galima užpildyti spragą, kurią kitos veislės palieka baigdamos sezoną. Ji tinka ir šviežiam vartojimui, ir salotoms.
„O ar lietuviška veislė ne prastesnė už užsienines?” — abejojo kaimynas. Kaip tik priešingai — būtent vietinės geriausiai pažįsta mūsų vėsų, drėgną rudenį.
Benito F1 — patikimas net vėsią vasarą
Ketvirtoji nėra klasikinė vėlyva veislė, ir sąžininga tai pasakyti iš karto. Benito F1 — žemaūgis hibridas, kurio pagrindinė stiprybė kita: jis mezga vaisius net tada, kai oras vėsus ir drėgnas.
Būtent dėl to po priedanga ar šiltnamyje jis dera iki vėlyvo rudens, kai lauko krūmai jau seniai baigę. Vaisiai vidutinio dydžio, pailgi, tvirti, be žalio apyvaisio — beveik idealūs konservuoti. Augalas kompaktiškas, nereikalauja tokios aukštos atramos kaip De Barao ar Svara, o atsparumas ligoms leidžia ramiau žiūrėti į drėgną sezono pabaigą.
Geriausia turėti bent po vieną iš kiekvienos grupės: vieną laikymui, vieną skoniui, vieną vietinę atsparią ir vieną ištvermingą po priedanga. Taip derlius nesibaigs rugpjūtį, o kibiras iš šiltnamio keliaus dar tada, kai kiti lysves jau būna nuvalę.
