Močiutė mėtas rišdavo į kuokštus ir kabindavo palėpėje, aukštyn kojomis. Tas kvapas ten laikydavosi ištisus metus.

Tik atėjus žiemai iš stiklainio pasipildavo pilkšvai žalios trupinių dulkės, o arbata kvepėdavo šienu. Ne mėtomis — šienu. Prireikė daug metų suprasti, kad kaltas buvo ne močiutės metodas, o pati mėta.

Kodėl džiovinta mėta praranda tai, dėl ko auginama

Mėtos aromatą neša mentolis ir menthonas — lakūs eteriniai aliejai, kurie garuoja kambario temperatūroje. Džiūstant lapui, dalis jų tiesiog išeina į orą. Tai, kas lieka stiklainyje, yra žolė su mėtos šešėliu.

Šaldymas veikia priešingai. Šaltis sustabdo lakiųjų junginių judėjimą ir fermentus, kurie ardo žalią spalvą. Lapas lieka arčiau gyvo pavidalo — su kvapu, spalva ir tuo vėsiu dvelksmu, dėl kurio mėta ir vadinama mėta.

Skirtumą užuodžiate iškart, vos kubelis pradeda tirpti stiklinėje.

Kaip tai daroma

Lapeliai nuskalaujami vėsiu tekančiu vandeniu ir atskiriami nuo stiebų — stambesniuose stiebuose aliejų mažai, o kartumo daugiau.

Toliau eina žingsnis, kurio dauguma šeimininkių praleidžia. Lapai paskleidžiami vienu sluoksniu ant švaraus rankšluosčio ir paliekami išdžiūti ore, kol paviršiuje nebelieka drėgmės. Sudrėkę lapai šaldiklyje aptraukia šerkšnu, o šerkšnas atima kvapą.

Sausi lapeliai sudedami į ledukų formelę — kiekviena ertmė pripildoma maždaug dviem trečdaliais. Tada užpilamas atvėsintas virintas arba filtruotas vanduo, kol lapai pasidengia.

Formelė statoma lygiai, kad vanduo nepersilietų. Silikoninė lengviau atiduoda kubelius, bet tinka bet kokia švari.

Kodėl virintas vanduo? Jame mažiau ištirpusio oro, todėl ledas užšąla skaidrus, o ne baltas ir purus. Kubelis lieka permatomas, o lapas jame matomas — smulkmena, kuri iš tiesų daro visą įspūdį, kai jį įmetate svečiui į stiklinę.

Trys detalės, kurios viską nulemia

Šaldiklis kvapus perima abipusiai. Sušalusius kubelius būtina perkelti į sandarų maišelį ar dėžutę — kitaip mėta per porą savaičių ims kvepėti žuvimi arba dešra.

Blanširuoti nereikia. Verdantis vanduo mentolį išplauna greičiau nei bet kas kitas — kelios sekundės puode atima daugiau, nei atiduoda visas šaldymas.

Laikas irgi turi ribą. Pusę metų kubeliai išlieka beveik tokie patys, po to aromatas pamažu blėsta, nors spalva atrodo nepakitusi. Todėl ant dėžutės verta užrašyti bent metus.

Ir svarbiausia — atšildytas lapelis suglemba. Puošimui jis nebetiks. Tai ne triuko trūkumas, o jo prigimtis: kubelis skirtas tirpti, ne gulėti ant lėkštės.

Kur jie iš tiesų dirba

Mesti į vandenį, limonadą ar šaltą arbatą — akivaizdu. Įdomiau darosi virtuvėje.

Kubelis, ištirpintas keptuvėje, praturtina ėrienos ar vištienos marinatą. Vasarinėse salotose su agurkais ir jogurtu jis pakeičia šviežią žolelę beveik nepastebimai. Sirupui ar padažui pakanka dviejų kubelių, ir vasara grįžta į puodą sausio viduryje.

Vaisių salotoms, jogurtui, šokoladiniam desertui — tas pats principas. Kubelis įmaišomas dar sušalęs ir tirpsta pačiame patiekale, todėl aromatas pasiskirsto tolygiai, o ne susikaupia vienoje vietoje.

Viena mėtų lysvė duoda maždaug dvi pilnas formeles. To pakanka visai žiemai — jei niekas nesugalvos jų sudėti į vandenį vien dėl grožio.

Močiutė sakydavo paprastai: žolelė nemėgsta karščio, ji mėgsta laiką. Tada aš to nesupratau. Dabar mėtų palėpėje nebekabinu — kabinu jas šaldiklyje, ir jos ten laukia ramiai, žalios, iki pat pavasario.