Viena kandžių patelė padeda iki dviejų šimtų kiaušinėlių.
Tą skaičių sužinojau tada, kai iš spintos ištraukiau vilnonį megztinį su trimis skylėmis alkūnės srityje. Megztinis buvo mamos dovana. Skylės atsirado per žiemą, kai jis kabojo nepajudintas.
Purškiau. Kabinau maišelius. Kandys skraidė toliau.
O paskui supratau, kad visą tą laiką kariavau ne su tuo priešu.
Skraidanti kandis nieko negraužia
Suaugusi kandis burnos aparato praktiškai neturi. Ji negeria, nevalgo ir audinio nepaliečia.
Graužia lervos. Mažos, balkšvos, kelių milimetrų, įsitaisiusios siūlėse, po apykaklėmis, spintos kampuose, kilimo pakraštyje.
Jos minta keratinu — vilna, kašmyru, kailiu, plunksnomis, natūralia šilku. Sintetikos jos nepuola, nebent ant jos yra prakaito ar maisto likučių. Būtent todėl kandys pirmiausia randa nešvarų megztinį, o ne šalia kabantį naują.
Todėl purškiant skraidančias kandis naikinamas tik tas etapas, kuris žalos jau nebedaro. Kiaušinėliai lieka.
Trys veiksmai per vieną dieną
Pirmas — spinta ištuštinama visiškai. Ne perkraunama, o ištuštinama iki plikos lentynos.
Dulkių siurblio antgaliu einama per siūles, kampus, lentynų briaunas, sienelės ir dugno sandūrą. Kiaušinėliai lipnūs ir šluoste jie nenusivalo. Maišelis po to iš karto išnešamas į lauko konteinerį.
Antras — drabužiai. Vilna, kailis ir viskas, ką pavyko rasti su skylute, keliauja į skalbimą šešiasdešimties laipsnių temperatūroje.
Ko skalbti negalima, tas dedamas į maišelį ir į šaldiklį trims paroms, minus aštuoniolikos laipsnių temperatūroje. Šaltis nužudo visus vystymosi etapus.
Trečias — oras ir šviesa. Spintos durelės paliekamos atvertos parai. Kandys tamsą ir ramybę renkasi ne dėl grožio, o dėl to, kad ten lervos išgyvena.
Ir nebeprikraukite spintos taip, kad drabužiai spaustųsi vienas į kitą. Tarp pakabų turi likti pirštas tarpo.
Ką dėti atgal, o ko ne
Kedro kaladėlės veikia, kol kvepia. Po pusmečio jos tampa tiesiog mediena, o kvapą galima grąžinti perbraukus švitriniu popieriumi.
Levandų, rozmarino ar kiečio maišeliai atbaido, tačiau lervų, jau esančių audinyje, nesunaikina. Jie yra apsauga po valymo, o ne vietoj jo.
Feromoninės gaudyklės, parduodamos Lietuvos prekybos centruose, pagauna patinus ir parodo, ar kandžių dar yra. Jos nėra gydymas — jos yra termometras.
Jei per tris savaites gaudyklėje neprilipo nė vienas, darbas pavyko. Jei prilipo penki, kažkur liko nepasiektas kampas.
Ir vienas įspėjimas, kurio ant pakuočių nerašo. Citrusinių, eukalipto, mėtų ir arbatmedžio eteriniai aliejai yra toksiški katėms — katės kepenys jų neapdoroja. Jei namuose gyvena katė, tokių aliejų lašinti į spintą nereikėtų, o kedras ir levanda saugesni.
Naftalino rutuliukų, kuriuos naudojo mūsų močiutės, Europos Sąjungoje nebeparduodama nuo 2008 metų. Ne be priežasties.
Megztinį pataisė siuvėja. Skylės matosi, jei žinai, kur žiūrėti.
Bet kai kitą pavasarį atidariau spintą, joje nebuvo nieko, išskyrus drabužius ir silpną kedro kvapą. Nė vieno šešėlio, kylančio nuo lentynos.
Mėnesių man reikėjo ne kandims išnaikinti. Man jų reikėjo suprasti, kad kariavau su drugeliu, o valgė mane lerva.
