„Šįryt tik trys kiaušiniai iš aštuonių vištų,” pasakė Kęstutis, atidaręs vištidės duris. Viduje tvyrojo toks kvapas, kad akys ėmė ašaroti. Vištos tupėjo pakraščiuose, keistai ramios. Po dviejų savaičių — tas pats pulkas, tie patys paukščiai, bet kiaušinių vėl septyni per dieną. Pasikeitė vienas dalykas — sienos, grindys ir lesyklos buvo padengtos kalkių pienu.
Kodėl kvapas kainuoja kiaušinius
Amoniakas vištidėje kaupiasi tyliai. Mėšlas, drėgmė ir prastas vėdinimas sukuria aplinką, kurioje bakterijos, virusai ir grybeliai klesti. Kvapas — tik matomas simptomas. Po juo slypi mikrobinė apkrova, kuri tiesiogiai veikia paukščių kvėpavimo takus, stresą ir kiaušinių dėjimą.
Vištos, kvėpuojančios amoniaku, deda mažiau. Ne todėl, kad nenori — todėl, kad organizmas nukreipia energiją į apsaugą, ne į produkciją. Ir kuo ilgiau kvapas tvyro — tuo mažiau kiaušinių kas rytą. Po mėnesio tokių sąlygų pulko produktyvumas gali nukristi trečdaliu.
Kasdienio šlavimo neužtenka. Amoniakas įsigeria į paviršius — sienas, grindis, medines lesyklas, net lubas. Jo nepašalinsi šluota ar vandeniu. Reikia kažko, kas naikina patį šaltinį.
Kalkių pienas: kaip paruošti
Receptas paprastas. Vienas kilogramas gesintų kalkių ištirpinamas dešimtyje litrų švaraus vandens. Vandenį pilti palaipsniui, nuolat maišant medine lazdele ar plastikine mentele, kol gausis vientisa, tolygi suspensija be gumulėlių. Maišyti kruopščiai — gumulėliai ant sienų palieka netolygų sluoksnį, kuris silpniau apsaugo.
Tirpalą naudoti iškart, kol dėl nusėdimo nesumažėjo jo vientisumas. Pastovėjęs ilgiau nei valandą — jis pradeda skirtis, ir reikia iš naujo maišyti.
Svarbu: naudoti tik gesintas kalkes — kalcio hidroksidą. Negesintos kalkės (kalcio oksidas) reaguoja su drėgme, išskiria šilumą ir gali nudeginti paukščių odą, akis bei kvėpavimo takus. Pakuotėje turi būti aiškiai nurodyta — „gesintos kalkės” arba „kalcio hidroksidas.”
Dirbant dėvėti pirštines ir akių apsaugą — šarminė suspensija dirgina odą ir gleivines.
Kaip tepti
Prieš apdorojimą iš vištidės išnešti visą įrangą — lesyklas, girdyklas, atsargas. Vištas iškeldinti.
Kalkių pieną tolygiai tepti ant sienų, grindų, lesyklų ir girdyklų. Ypatingą dėmesį skirti kampams, plyšiams ir sujungimams — būtent ten kaupiasi daugiausiai mėšlo likučių ir ligų sukėlėjų.
Padengti kiekvieną paviršių. Nepalikti tuščių lopų — bakterijoms pakanka vieno neapdoroto kampo, kad kolonija atsistatytų per savaitę.
Po apdorojimo senas kalkių sluoksnis veikia kaip apsauginis barjeras — mažina drėgmės kaupimąsi ir slopina mikrobų dauginimąsi tarp procedūrų.
Vėdinimas prieš grąžinant pulką
Po apdorojimo vištidę laikyti atvirą kelias valandas. Durys, langai ir ventiliacijos angos — atviri, kad išsisklaidytų drėgmė, garai ir likęs amoniakas.
Vištos grįžta tik tada, kai visi paviršiai visiškai sausi ir oras atrodo švarus. Drėgnas kalkių sluoksnis ant kojų ar plunksnų sukeltų papildomą dirgiklį, kurio būtent norėta išvengti. Geriausia apdoroti ryte — iki vakaro viskas spėja išdžiūti, ir pulkas grįžta į švarią, sausą erdvę.
Kęstutis dabar kalkes tepa kartą per mėnesį. „Senelis darydavo tą patį kas pavasarį — tik be pirštinių ir be interneto. Bet rezultatas buvo tas pats — vištos dėjo, kvapas dingo, ir visi buvo ramūs.” Kartais geriausi sprendimai ateina iš kartos, kuri niekada neskaičiavo vitamino D.
