Lysvės pakraštyje, tarp pomidorų ir agurkų, driekėsi žemai augantis augalas mėsingais lapeliais. Ranka automatiškai siekė išrauti. Bet kažkas sustabdė — prisiminimas, kaip senelė tuos pačius lapelius dėdavo į sriubą ir sakydavo: „Tai ne piktžolė. Tai maistas.”
Kas yra portulaka
Portulaka — greitai plintantis, žemai augantis augalas, kuris klesti ten, kur dauguma kitų neišgyvena. Sausas pakraštys, skurdi dirva, karšta saulė — jai viskas tinka. Ji atsiranda netikėtose vietose be jokio sodinimo, laistymo ar priežiūros.
Ir ji valgoma. Visiškai valgoma.
Jauni stiebai ir lapai turi vitaminų A ir C, o svarbiausia — omega-3 riebalų rūgščių, kurių žalieji augalai beveik neturi. Tai reta savybė augalų pasaulyje — dauguma omega-3 šaltinių yra žuvis ar riešutai, bet portulaka — augalas, augantis prie tvoros. Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje ji — kasdienio stalo dalis. Lietuvoje — dažniausiai komposto krūva.
„Aš ją raudavau kiekvieną savaitę,” — prisipažino viena sodininkė. „Dabar dedu į salotas.”
Koks jos skonis
Gaivus. Šviežias. Šiek tiek rūgštokas — tarsi špinatai susitiktų su agurku ir citrinine žolele. Tekstūra traški ir sultinga, kramtelėjimas švelnus, bet juntamas.
Salotose portulaka neužgožia kitų skonių — ji juos papildo. Sriubose suteikia šviežio žalumo. Marinatuose — malonaus traškumo, kuris išlieka net po apdorojimo. Trumpai pakaitinta — skonis subtilus, rūgštokas, universalus.
Tai ne pakaitinys. Tai ingredientas, kuris stovi greta baziliko ir krapų — tik auga pats, be jokios pagalbos.
Kaip saugiai nuskinti
Svarbiausia — vieta. Rinkti tik iš švarių, neapdorotų vietų. Toli nuo kelių, purkštų vejų ir užterštos dirvos. Portulaka auga visur, bet ne visur ji saugi valgyti.
Rinktis jaunus, minkštus stiebus ir lapus. Kirpti švariu peiliu arba žirklėmis virš dirvos paviršiaus — šaknys turi likti, kad augalas atželtų. Per kelias savaites jis duos naują derlių iš to paties plotelio.
Pageltusias, sustorėjusias ar dulkėtas dalis išmesti — senesnės dalys kartesnės ir kietos. Surinktus žalumynus dėti į laidų orui indą ir kruopščiai nuplauti prieš naudojimą. Rinkti sausu oru — mažiau smėlio, mažiau drėgmės, švaresni lapai.
Salotose ir marinatuose
Paprasčiausias būdas — žali lapai ir stiebai tiesiai į salotas. Maišyti su agurkais, pomidorais, krapais, petražolėmis. Užpilti alyvuogių aliejumi su citrinos sultimis, druska ir smulkintu česnaku.
Norint švelnesnės tekstūros — trumpai blanširuoti. Saują stiebų mesti į verdantį vandenį dviem trims minutėms. Atvėsinti. Stambiai supjaustyti ir maišyti su žalumynais.
Padažas — paprastas: smulkinta česnako skiltelė, citrinos sultys, druska, du šaukštai alyvuogių aliejaus. Jis turi likti ryškus, ne sunkus — kad lapai išliktų sodriai žali ir traškūs. Maždaug penkiolika jaunų stiebų pakanka mažoms salotoms.
„Pirmą kartą pabandžiau — ir nesupratau, kodėl tiek metų tai mečiau lauk,” — pridūrė sodininkė.
Portulaka marinuojasi taip pat lengvai — traškumas suminkštėja, bet išlieka malonus kramtyti. Acto ir druskos mišinyje ji sugeria skonį per kelias valandas. Ji dera prie žuvies, grūdų ir mėsos patiekalų, suteikdama gaivumo ir restoraninio užbaigimo be jokio sudėtingumo. Piktžolė, kuri auga pati, nieko nekainuoja ir keliasi į lėkštę — reikia tik ją pastebėti.
