Oro uoste sėdėjome prie stalelio, prieš akis — traškučiai, kava ir sumuštinis su rūkyta dešra. Draugė pažiūrėjo į mano padėklą ir tyliai pasakė: „Skrydis trys valandos. Tu to pasigailėsi dar prieš nusileidimą.” Pagalvojau — perdeda. Bet kažkur virš debesų, kai pilvas pradėjo elgtis kaip balionas, supratau — ji buvo teisi.
Kas nutinka skrandyje dešimt kilometrų aukštyje
Salono slėgis mažesnis nei ant žemės. Dėl to dujos organizme plečiasi — ir visa, kas žemėje sukėlė tik švelną nepatogumą, aukštyje tampa tikra problema.
Pupelės, lęšiai, brokoliai, kopūstai — visi ankštiniai ir kryžmažiedžiai daro tai, dėl ko garsėja. Tik dešimt tūkstančių metrų aukštyje efektas stiprėja. Obuoliai ir kriaušės taip pat gali pridėti sunkumo, nes jų skaidulos fermentuojasi lėčiau.
„Aš vieną kartą prieš skrydį suvalgiau avinžirnių salotų,” nusijuokė draugė. „Niekada daugiau.”
Sūrūs užkandžiai — tylusis priešas
Traškučiai, sūdyti riešutai, rūkyti mėsos gaminiai — oro uostų kavinėse jie visur. Bet natris daro savo: vanduo organizme susilaikomas, veidas ištinsta, troškulys auga, o pasikeitus slėgiui visa tai jaučiasi dvigubai.
Kava ir alkoholis situaciją pablogina — abu dehidratuoja. Gazuoti gėrimai prideda dujų. Net kramtomoji guma — nelauktas priešas: kramtant prarijama daugiau oro, kuris aukštyje plečiasi lygiai taip pat kaip visos kitos dujos.
Keli maži pasirinkimai — ir trijų valandų skrydis virsta šešių valandų kankyne.
Ką valgyti vietoj to
Paprastas sumuštinis su vištiena ar kiaušiniu. Bananas. Mandarinas. Ryžiai su daržovėmis — lengvai virškinami, neerzinantys skrandžio. Tai neskamba kaip šventė — bet aukštyje šventės ir nereikia. Reikia ramybės.
Vandens butelį — prisipildyti po saugumo kontrolės. Gerti lėtai, pastoviai visą skrydį. Jokio gazuoto vandens — tik paprastas. Porcijos mažos — geriau valgyti po truputį nei suvalgyt viską prieš įlipant.
Ką pasiimti, kad kelionė būtų lengvesnė
Krekeriai arba sausainiai be kremo — jei ištiks alkis virš debesų. Lūpų balzamas — oras salone sausinantis. Šalikas — nes oro kondicionavimas niekada nėra toks, kokio tikėtumeis.
Kompresinės kojinės — skamba senoliškai, bet kas bent kartą skridęs ilgą kelionę žino: kojos dėkoja.
„Dabar prieš skrydį valgau tik bananą ir geriu vandenį,” pasakė draugė, kai nusileidome. „Ir skrydis praeina taip, lyg nebūčiau skridusi.”
Skrandis aukštyje neatleidžia už tai, ką liežuvis pasirenka žemėje. Mažiau druskos, mažiau dujų, daugiau vandens — ir trijų valandų kelionė pagaliau atrodo kaip trys valandos, o ne kaip visa diena.
