Automobilis pakrautas. Šuo ant galinės sėdynės. Vaikai susėdę. Kelionė prie jūros, kaip kiekvieną vasarą. Atrodo — galima važiuoti. Bet ar tikrai viskas paruošta?
Veterinarė Eglė, konsultuojanti šeimininkus prieš vasaros sezoną, pasakė sakinį, kuris viską apvertė: „Devyni iš dešimties šeimininkų pasiima augintinį, bet nepasiima nė pusės to, ko iš tiesų reikia.”
ES pasas — ne formalumas
Lietuvoje keliaujant su augintiniu privalomas ES augintinio pasas. Ne paprastas skiepų pažymėjimas — o ES standarto dokumentas su mikroschemės numeriu, vakcinacijos įrašais ir šeimininko kontaktiniais duomenimis.
Pasiutligės vakcinacija turi būti galiojanti. Jei keliaujate į kitą ES šalį — pasas turi atitikti 576/2013 reglamento reikalavimus. Jei už ES ribų — papildomai gali reikėti veterinarinio sertifikato iš VMVT.
„Žmonės galvoja — turiu pasą, viskas gerai,” — pasakė Eglė. „Bet jei pasiutligės vakcina baigė galioti prieš savaitę — tas pasas prie sienos nieko nereiškia.”
Mikroschemė privaloma. Ji turi atitikti ISO 11784 standartą. Jei schemą įdiegėte seniai — pasitikrinkite, ar duomenys sutampa su paso įrašais. Vienas nesutapimas — ir augintinio tapatybė nepatvirtinta.
Automobilis — ne sofa
Pagal Kelių eismo taisykles augintinis automobilyje turi būti pritvirtintas taip, kad netrukdytų vairuotojui. Tai ne rekomendacija — tai privaloma taisyklė, už kurios nesilaikymą gresia bauda.
Mažiems gyvūnams tinka nešyklė, pritvirtinta saugos diržu. Vidutiniams ir dideliems šunims — specialios petnešos, jungiamos prie diržo lizdo, arba bagažinės grotelės su apsauginiu tinklu.
Šuo laisvai ant galinės sėdynės — tai ne tik pažeidimas. Staigiai stabdant trisdešimties kilogramų šuo virsta projektiniu svoriu, pavojingu ir jam pačiam, ir keleiviams. Penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu jis smūgio metu sveria kaip pusantro šimto kilogramų. Tai faktas, kurį dauguma šeimininkų sužino tik tada, kai jau per vėlu.
Vanduo, maistas, sustojimai
Kelionėje augintiniui reikia vandens kas dvi valandas, ypač šiltu oru. Sulankstomas kelioninis dubenėlis užima mažiau vietos nei puodelis, bet padaro didelį skirtumą.
Maistą duoti ne prieš pat kelionę — geriausia pamaitinti likus dviem-trims valandoms iki išvykimo. Tai sumažina pykinimą ir nerimą. Porcijas supakuoti iš anksto, atskiruose maišeliuose — taip lengviau kontroliuoti kiekį ir nereikia vežtis viso pakuotės.
Sustoti kas dvi-tris valandas. Leisti šuniui išlipti, pasivaikščioti, atlikti reikalus. Tai ne prabanga — tai būtinybė, be kurios kelionė virsta stresu ir gyvūnui, ir šeimininkui. Ir niekada nepalikti augintinio uždarytame automobilyje — net kelioms minutėms, net su pravertu langu.
Pirmosios pagalbos rinkinys — ne paranoja
Veterinarinių priemonių krepšelis automobilyje turėtų būti toks pat savaime suprantamas kaip vaistinėlė žmonėms. Chlorheksidinas žaizdų dezinfekcijai. Antihistamininis preparatas alerginei reakcijai. Tvarsčiai. Veterinarinis termometras. Erkių pincetas — ypač vasarą, kai erkės aktyviausios ir gali nešti boreliozę ar anaplazmozę.
„Niekas nesitiki, kad kas nors nutiks,” — pridūrė Eglė. „Bet jei šuo kelyje sužeidžia leteną ar sulaukia bičių gėlimo — gerai, kai turi kuo reaguoti, kol neradai artimiausios klinikos.”
ES augintinio pasas. Galiojanti pasiutligės vakcina. Mikroschemė. Nešyklė arba petnešos. Vanduo ir dubenėlis. Maistas porcijomis. Pirmosios pagalbos rinkinys. Kas čia tikrina — tas keliauja ramiai. Kas netikrina — sužino kelyje.
