Trys pusiau panaudotos montažinių putų pakuotės gulėjo garaže nuo praeitų metų. „Išmesk, kam tau tas šlamštas” — pasakė žmona. Bet internete buvau matęs, kad putos tirpsta acetone. Ir pagalvojau — o kas, jei iš to galima padaryti kažką naudingo? Po valandos lauko stalas atrodė taip, lyg būtų ką tik iš parduotuvės.
Kas iš to gaunasi
Montažinės putos — tai poliuretanas. Ištirpintos tirpiklyje jos virsta tirštu, lipniu skysčiu, kuris ant paviršiaus sukietėja į atsparią plėvelę. Ta plėvelė atstumia drėgmę, apsaugo nuo UV spindulių ir sustiprina medienos paviršių.
Rezultatas panašus į laką — blizgus, lygus, kietas. Tik kainuoja praktiškai nulį, nes medžiagos jau guli garaže. Tinka mediniam lauko stalui, suolui, tvoros viršui, net plytelėms ar akmeniniams elementams, kuriems reikia drėgmės apsaugos.
Svarbu suprasti: tai ne profesionalus lakas ir nepakeis kokybišką alyvą ar apsauginę glazūrą. Bet sodybos baldams, kurie stovi lauke ir kasmet pilkėja — tai visiškai pakankamas sprendimas.
Medžiagos ir proporcijos
Reikia trijų dalykų. Montažinių putų likučių — kietų, jau sukietėjusių gabalų. Tirpiklio — acetono, vaitspirto arba dažų skiediklio. Ir indo maišymui — stiklinio ar metalinio, ne plastikinio, nes acetonas tirpdo plastiką.
Putų gabalai susmulkinami į mažus fragmentus — kuo smulkiau, tuo greičiau tirps. Sudedami į indą ir užpilami tirpikliu. Proporcija — maždaug trys dalys tirpiklio vienai daliai putų, bet tiksliau reguliuojama pagal konsistenciją.
Maišoma lėtai lazda arba mediniu mentele, kol masė taps vientisa. Tikslinė konsistencija — sirupas. Per skysta — bėgs nuo paviršiaus. Per tiršta — nepasidengs tolygiai. Jei per tiršta — pridėti tirpiklio. Per skysta — daugiau putų fragmentų.
Kaip tepti
Paviršius turi būti švarus, sausas ir be dulkių. Senas dažas ar ataušęjęs lakas — nuvalyti arba nušlifuoti smulkiu šlifavimo popieriumi. Ant purvinų grindų danga tiesiog nulups.
Tepama plonu sluoksniu — minkštu teptuku arba mažu voliu. Tolygi, lengva ranka. Ne storinti — storas sluoksnis bėga, raukšlėjasi ir džiūsta netolygiai. Geriau du ploni sluoksniai nei vienas storas. Tarp sluoksnių — palaukti, kol pirmasis visiškai išdžiūsta.
Kampai, briaunos ir baldų apačios — vietos, kurias dauguma praleidžia, bet būtent ten drėgmė patenka pirmiausiai. Jei dengiame lauko baldą — dengiame visą, ne tik viršų.
Norint spalvotos apdailos — į mišinį galima įmaišyti šiek tiek aliejinio pigmento ar dažiklio. Įvedamas pamažu, nuolat maišant, kol atspalvis atrodys tolygus. Bandymas ant medienos atraižos — būtinas, nes po išdžiūvimo tonas gali šiek tiek pakisti.
Džiovinimas ir laikymas
Padengtas baldas paliekamas sausoje, vėdinamoje vietoje. Tiesioginė saulė pagreitina džiūvimą, bet galutinis kietėjimas geriau vyksta be dulkių ir lietaus. Pilnas sukietėjimas — nuo kelių valandų iki paros, priklausomai nuo tirpiklio ir sluoksnio storio.
Likusį mišinį supilti į sandarų stiklinį arba metalinį indą. Palikti kuo mažiau oro tarpo — tirpiklis garuoja. Laikyti atokiai nuo šilumos šaltinių ir atviros ugnies — acetonas yra degus skystis. Uždėti etiketę su data — po kelių mėnesių mišinys gali sutirštėti ir prireiks papildomo tirpiklio.
Trys senosios putų pakuotės virto danga, nuo kurios lauko stalas ir du suolai atrodo kaip nauji. O žmona daugiau nebesako „išmesk”.
