Žalios, riebios, susisukusios į žiedus. Vienos — centimetro ilgio, kitos — jau per tris. Pakėliau vieną kopūsto lapą tikrinti, ar viskas gerai — ir pamačiau košmarą. Vikšrai. Ne du ir ne penki. Daugiau nei trisdešimt ant vieno augalo. Lapas jau buvo skylėtas kaip rėtis, o pusė jų net nebuvo matomi iš viršaus. Jie sėdėjo apačioje. Tyliai. Metodiškai. Ir ėdė.
Kas jie tokie ir iš kur atsiranda
Tai kopūstinio baltuko arba kopūstinės pelėdgalvės vikšrai — du dažniausi kopūstinių kultūrų kenkėjai Lietuvoje. Baltuko drugeliai — tie patys balti drugiai, kuriuos matote skraidant virš lysvių birželį ir liepą. Kiekviena patelė deda nuo trisdešimties iki šimto kiaušinėlių ant lapo apačios.
Per savaitę iš kiaušinėlių išsirita vikšrai. Iš pradžių jie tokie maži, kad nematomi plika akimi. Bet po dviejų savaičių — jau dideli, žali, alkani ir praktiškai nesustabdomi. Jie ėda naktį ir anksti ryte, o dieną slepiasi lapo apačioje arba tarp lapų klostėse. Todėl daugelis daržininkų jų nepamato, kol augalas jau smarkiai pažeistas.
Pelėdgalvės vikšrai — dar klastingesni. Jie tamsesni, didesni ir aktyvūs tamsiu paros metu. Ryte randi tik rezultatą — skylėtus lapus ir žalius ekskrementinius grumstelėlius ant augalo.
Kodėl jie tokie pavojingi
Vienas vikšras per savo gyvenimo ciklą — maždaug tris savaites — gali suėsti keletą didelių kopūsto lapų. Trisdešimt vikšrų ant vieno augalo reiškia, kad per savaitę lieka tik storų lapų griaučiai. Kopūstas nebeformuoja galvutės. Brokoliai nežydi. Žiediniai kopūstai sustoja.
Bet blogiausia ne tai. Blogiausia — kad vikšrai palieka ekskrementinius likučius tarp lapų, kur kaupiasi drėgmė ir prasideda puvimas. Net jei vikšrus pašalinate — augalas jau gali būti pažeistas tiek, kad nebebeatsistatys.
Ir dar vienas dalykas: jei nereaguojate — vikšrai suaugę virsta drugiais arba pelėdėmis, kurios neša kiaušinėlius ant kitų augalų. Viena karta praleidote — kitą sezoną problema dvigubai didesnė.
Kaip aptikti laiku
Tikrinti reikia kasdien. Ne kas savaitę. Kasdien. Ir ne iš viršaus, o apverčiant lapus. Vikšrai gyvena apačioje — ten, kur šešėlis, drėgmė ir apsauga nuo paukščių.
Kiaušinėliai atrodo kaip mažytės geltonos ar baltos lazdelės, suklijuotos grupėmis. Jei matote — sunaikinkite pirštais arba nuvalykite drėgnu skudurėliu. Tai užtrunka dešimt sekundžių ir sutaupo savaitę kovos vėliau.
Žalūs ekskrementiiai ant lapų — dar vienas signalas. Jei matote mažus žalius grumstelėlius — vikšrai jau čia, tik jūs jų dar nepastebėjote.
Ką daryti, kai jau randi
Pirmiausia — rinkti rankomis. Taip. Nemalonu. Bet tai pats efektyviausias būdas. Surinkti vikšrai metami į kibirą su druskos vandeniu — jie žūsta per kelias minutes.
Biologinis būdas — Bacillus thuringiensis (Bt) preparatai. Tai bakterija, kuri kenkia tik vikšrams ir visiškai nekenkia žmonėms, gyvūnams ar naudingiems vabzdžiams. Purškiama ant lapų — vikšrai suvalgo ir nustoja maitintis per kelias valandas. Lietuvoje Bt preparatai prieinami sodo parduotuvėse.
Prevencija — apsauginis tinklas ant kopūstinių lysvių. Baltas agrotekstilinis audinys, uždėtas iškart po sodinimo, neleidžia drugiams nutūpti ir padėti kiaušinėlių. Tai paprasčiausias ir patikimiausias būdas — jei drugis nepasiekia augalo, vikšrų tiesiog nebus.
Tą vakarą surinkau trisdešimt septynis vikšrus nuo keturių kopūstų. Kibirą su druskos vandeniu nešiau į kompostą. O kitą dieną uždėjau tinklą. Per vėlai tiems keturiems — bet laiku likusiai lysvei.
