„Tai gi ne vaisius ir ne daržovė — tai kažkoks rūgštus kotas, kurį močiutė dėdavo į kompotą.” Taip apie rabarbarą galvoja daugelis. Rūgštus. Nepatrauklus. Augantis kažkur sodo pakraštyje.
Bet kai pažvelgi į tai, ką apie jį kalba mitybos specialistai — suprati, kad tas nepatrauklus kotas yra viena maistingiausių sezoninių daržovių, kokią galima rasti lietuviškame darže.
Daržovė, kuri apsimeta vaisiumi
Rabarbaras botaniškai yra daržovė. Ne vaisius. Nors virtuvėje jis dažniausiai atsiduria pyraguose ir kompotuose šalia braškių — jo vieta daržovių šeimoje. Valgomi tik stiebai. Traški, gaivi tekstūra. Ryškus rūgštus skonis, kurį galima nukreipti tiek į saldų, tiek į pikantišką patiekalą.
Puodelyje supjaustytų stiebų — vos 26 kalorijos. Bet tame pačiame puodelyje telpa vitaminas K, vitaminas C, kalcis, kalis ir skaidulos. Mažai kalorijų — daug naudos. Retai kuri daržovė gali tuo pasigirti tokiu santykiu.
Raudoni stiebai turi dar vieną privalumą — antocianinus. Tai pigmentai, suteikiantys spalvą, bet kartu veikiantys kaip antioksidantai. Jie padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso — to paties, kurį sukelia tarša, stresas ir netinkama mityba.
Virškinimas ir cholesterolis
Rabarbare gausu skaidulų — ir tai yra pagrindinė jo stiprybė. Skaidulos palaiko reguliarų virškinimą, padeda jaustis sotriau ir mažina diskomfortą po valgio.
Bet yra dar vienas dalykas, apie kurį kalbama rečiau. Tirpios skaidulos gali padėti mažinti cholesterolio pasisavinimą žarnyne. Efektas nėra drastiškas — bet kaip kasdienio raciono dalis, ilgainiui jis prisideda prie geresnių rodiklių.
„Žmonės ieško supermaisto kažkur toli — čia, goji uogos, spirulina,” pasakė viena mitybininkė. „O rabarbaras auga jų pačių darže ir daro tą patį. Tik be reklamos.”
Kaip jį gaminti
Saldžiuose patiekaluose rabarbaras greitai suminkštėja su cukrumi, medumi ar vanile. Klasikinis derinys — rabarbaras ir braškės. Iš to gimsta tartų įdarai, trupinuoti pyragai, kompotai, kuriuos galima valgyti šaukštu tiesiai iš puodelio.
Sūriuose patiekaluose jis veikia kitaip. Čatniai, glazūros, troškintai mėsai — rabarbaras suteikia švelnios rūgšties, kuri subalansuoja sodrumą. Ypač gerai dera su kiauliena ir kepta žuvimi. Kai kas net deda jį į salotų padažus — rūgštumas pakeičia citriną ir suteikia netikėto gilumo.
Svarbus niuansas — rabarbaras greitai iškepa. Dėti jį į patiekalą reikėtų pačioje gaminimo pabaigoje. Kitaip — virsta košele ir praranda tą traškią tekstūrą, dėl kurios jis ir vertinamas.
Vienas dalykas, kurį būtina žinoti
Rabarbaro lapai nuodingi. Ne šiaip „nerekomenduojami” — nuodingi. Juose yra oksalo rūgštis, kuri dideliais kiekiais gali sukelti rimtą apsinuodijimą. Valgomi tik koteliai. Lapus — išmesti. Be išimčių.
Sode rabarbaras auga nesunkiai. Mėgsta vėsų orą, derlingą dirvą ir pilną saulę. Lietuvos klimatas jam tinka puikiai. Sodinti giliau, palikti vietos plėstis, skinti tik subrendusius kotelius — ir augalas duos derlių metų metus.
„Mano rabarbaras auga toje pačioje vietoje dvidešimt metų,” pridūrė sodininkė iš Telšių rajono. „Niekada netręšiau, niekada nepersodinau. Jis tiesiog auga.”
Kitą kartą, eidami pro tą krūmą sodo kampe, sustokite. Nuplėškite vieną stiebą. Paskanauti. Ir pagalvokite — gal ne viskas, kas rūgštu, yra blogai. Gal kartais tai tiesiog nepelnytai pamiršta.
