Vienas litras panaudoto kepimo aliejaus gali užteršti iki tūkstančio litrų vandens. Tai ne reklamos šūkis — tai skaičius, kurį dauguma sužino per vėlai. Paprastai — kai santechnikas jau stovi virtuvėje su sąskaita rankoje.
Aš sužinojau kitaip. Per pietų stalą.
— Kodėl pili aliejų į kriauklę? — paklausė uošvienė, stebėdama, kaip skystis teka į angą.
Atsakiau, kad visada taip dariau. Ji tik papurtė galvą.
Kas nutinka vamzdžiuose
Aliejus neatrodo pavojingas. Šiltas. Skystas. Teka laisvai. Bet atvėsęs jis sustingsta. Lipnus sluoksnis ant vamzdžių sienelių kaupias po kiekvieno pylimo. Sluoksnis ant sluoksnio. Mėnuo po mėnesio.
Galų gale — kamštis. Ne toks, kurį galima pragrūsti trintuku. Toks, dėl kurio reikia kviesti specialistą ir mokėti sumą, už kurią galėjai nusipirkti naują keptuvę.
Butuose dar blogiau. Bendra sistema reiškia, kad vieno žmogaus aliejus tampa visų problema. Ir sąskaita dažniausiai ateina ne tam, kuris pylė.
Pirmas būdas — pakartotinis naudojimas
Ne visas panaudotas aliejus yra šiukšlė. Jei jis dar kvepia šviežiai ir nepakeitė spalvos — jį galima perkošti pro tankų sietelį ir naudoti dar kartą.
— Aš kepimui naudoju tą patį aliejų du tris kartus, — pasakė uošvienė. — Jei nekepei žuvies — kvapas nesugadintas, ir nieko blogo nebus.
Svarbu viena: jei aliejus buvo kaitintas per ilgai arba per aukštoje temperatūroje, jis oksiduojasi. Tamsėja. Keičia skonį. Ima putoti keptuvėje. Toks aliejus nebetinka — jį tik išmesti.
Perkoštas ir švariai atrodantis — dar tarnauja. Pajuodęs ir bjauriai kvepiantis — ne.
Antras būdas — teisingas išmetimas
Kai aliejus nebetinka naudoti — jį reikia atvėsinti iki kambario temperatūros ir supilti į sandarų plastikinį butelį. Užsukti. Ir išmesti su buitinėmis atliekomis.
Ne į kriauklę. Ne į tualetą. Ne į kompostą.
Mažą kiekį keptuvėje galima tiesiog nuvalyti popieriniais rankšluosčiais. Tai ypač tinka ketaus keptuvėms — likutis net padeda išlaikyti apsauginį įdirbtą sluoksnį. Tefloninėms — irgi gerai, nes likučiai pašalinami švariai ir nelieka riebalų plėvelės.
— Senu aliejumi sugeriu keptuvės dugną ir nuvalau, — pridūrė uošvienė. — Nieko nešvaistau ir vamzdžiai švarūs.
Yra ir trečias variantas — kaupti ir atiduoti. Daugelyje Lietuvos miestų ir rajonų prie atliekų aikštelių jau stovi geltonos spalvos konteineriai, skirti būtent naudotam kepimo aliejui. Principas paprastas: namuose pilate aliejų į plastikinį butelį, kai prisikaupia — nunešate į artimiausią surinkimo tašką. Surinktą aliejų perdirba į biodyzeliną — tą patį, kurio kiekviename dyzelio litre degalinėje jau yra bent septyni procentai. Iš vieno kilogramo panaudoto aliejaus gaunamas kilogramas biodyzelino ir sutaupomi trys kilogramai anglies dvideginio. Vidutiniškai vienas žmogus per metus sukaupia apie kilogramą tokio aliejaus — nedaug, bet padauginus iš daugiabučio, skaičiai tampa rimti.
Kodėl tai svarbu labiau nei atrodo
Per metus viena šeima gali supilti į kanalizaciją kelis litrus aliejaus. Padauginkite iš daugiabučio. Iš rajono. Iš miesto. Komunalinės tarnybos tai vadina viena didžiausių buitinių problemų, kurią galima išspręsti be jokių investicijų.
Sprendimas — paprastesnis nei atrodo. Butelis po kriaukle. Popieriniai rankšluosčiai šalia keptuvės. Ir viena taisyklė: jei skystis riebūs — jis neina į angą.
Po to pokalbio su uošviene praėjo jau seniai. Butelis po kriaukle stovi iki šiol. Ir nė karto nereikėjo kviesti santechniko.
