Į kabinetą atėjau dėl skausmo kulne, bet išėjau su visai kita problema. Supratau, kad beveik dvidešimt metų avėjau ne savo dydžio batus – ir pasirodo, taip daro dauguma suaugusių žmonių.
Apie 95 procentus gyventojų vaikšto su netinkamais batais, sako ortopedai. Skamba kaip perdėjimas, bet pabandyk pats atsistoti basas ant popieriaus lapo ir pamatuoti pėdą – viskas stoja į vietas greičiau, nei norėtųsi pripažinti.
Tas vienas sakinys, kuris viską pakeitė
„Jūs perkate batus pagal skaičių, kurį kažkas pasakė dvyliktais gyvenimo metais”, – ramiai ištarė gydytojas, pakeldamas akis nuo mano pėdų. Aš net nesuvokiau, kad taip iš tiesų ir yra.
Paskutinį kartą kas nors tikslinosi mano pėdos ilgį, kai dar nešiau portfelį į mokyklą. Nuo tada kojos plėtėsi, keitėsi forma, patinėjo per dieną – o aš vis tiek parduotuvėje imdavau tą patį numerį. Iš įpročio. Ir iš tikėjimo, kad „išsinešios”.
Trys priežastys, kodėl dauguma klysta
Pirma – batų dydžių sistemos tarp gamintojų nėra suderintos. Tas pats 42 numeris iš trijų skirtingų prekių ženklų gali tikti visiškai skirtingai.
Antra – pėda per dieną pakinta. Rytą ji viena, vakare po darbo – iki kelių milimetrų platesnė ir ilgesnė dėl patinimo. Todėl bandyti naujus batus verta popiet, o ne ryte.
Trečia – dauguma tiesiog perka tą dydį, kurį įpratę matyti. Net jei pėda per dešimtmetį pasikeitė. Gydytojas parodė man paprastą testą, kurį dabar darau kas pavasarį.
Matavimas namuose per penkias minutes
Reikia tik lapo popieriaus, pieštuko ir liniuotės. Atsistok basas ant lapo, kulną prispausk prie sienos. Pažymėk ilgiausio piršto tašką. Išmatuok atstumą nuo kulno iki žymės milimetrais.
Svarbiausia – pakartoti su abiem pėdomis. Viena kone visada didesnė. Batus rinkis pagal didesnę.
Gautą skaičių palygink su gamintojo dydžių lentele, o ne su tuo numeriu, kurį nešiojai praėjusį dešimtmetį.
Ženklai, kuriuos ilgai ignoravau
Ortopedas išvardijo penkis signalus, į kuriuos verta kreipti dėmesį. Kulnas slysta žingsnio metu. Pirštai spaudžiami į priekinę dalį. Po ilgesnio ėjimo atsiranda pūslių toje pačioje vietoje. Vakare jaučiasi skausmas po padu. Nuospaudos formuojasi ne atsitiktinai, o būtent ten, kur batas spaudžia.
Visus tuos ženklus turėjau. Ir visus tuos metus maniau, kad tiesiog „taip būna”.
Ką dabar darau kitaip
Naujus batus perku tik po pietų, matuoju abi pėdas, ir jei parduotuvėje yra Brannock prietaisas – prašau pamatuoti juo. Tai tas metalinis matuoklis, kuriuo kadaise mokyklinių batų skyriuje nustatydavo vaikų dydį. Paaiškėjo, kad suaugusiems jis ne mažiau reikalingas.
Ir dar – pėdą pamatuoju kartą per metus. Kaip kraujospūdį. Kojos keičiasi nuolat, o atmintis – ne.
Jei ir tu kelis dešimtmečius avi tą patį numerį, nepasitikrinęs – tikimybė, kad dydis ne tavo, didesnė nei priešinga. Penkios minutės ant popieriaus lapo gali sutaupyti daug vakarų su tinimu ir skausmu kulne.
