Birželio vidurys, šeštadienio rytas, ir plūdė stovi kaip pritvirtinta. Jau dvi valandos be vieno dūrio. Vanduo ramus, dangus giedras, saulekas seklumoje — ir nė vieno karšio, nė vienos kuojos. Lyg vanduo būtų tuščias.
Jau buvau beveik susidėjęs daiktus, kai draugas kitame krante suriko: „Nuleisk giliau ir mesk toliau — prie krašto jie stovi!”
Pabandžiau. Ir per dešimt minučių — trys kibiai iš eilės.
Kodėl birželį viskas sustoja
Birželis yra pereinamasis mėnuo. Vanduo šyla, nerštas baigiasi, žuvys keičia elgesį. Tai, kas veikė gegužę — sekluma, arti kranto, smulkus masalas — nebeatlieka darbo, nes žuvys jau persikėlė.
Kai paviršinis vanduo įšyla, karšiai pirmieji palieka seklias vietas ir traukiasi į gilesnes laikymosi zonas — ten, kur temperatūra stabilesnė ir deguonies pakanka. Kuojos laikosi arčiau pavėsingų krantų ir srovės juostų. Mekšrai slepiasi prie dugno, kur šalta ir tamsu.
Vidurdienį aktyvumas nukrenta beveik iki nulio — ypač skaidriame, ramiame vandenyje. Jei sėdi nuo dešimtos iki antros ir nieko negauni — tai ne neviltis, o fizika. Žuvis tiesiog negaudo, kai jai per karšta.
„Birželį aš nebeinu prieš pietus,” — sakė vienas žvejys prie upės. — „Rytas iki devynių arba vakaras po šešių — tarp to tik veltui sėdėsi.”
Kur jie stovi
Rytas — seklumoje prie augalijos, kur vanduo dar vėsus ir maisto pakanka. Bet kai saulė pakyla — žuvys traukiasi. Karšiai nueina ant dugno kontūrų už meškerės metimo ribos. Kuojos susispaudžia prie panirusiųjų kliuvinių. Plakiai laikosi ties seklumos kraštu, kur gylis staiga keičiasi.
Esmė — ne mesti ten, kur kibdavo vakar, o suprasti, kur žuvis yra šiandien. Birželį ta vieta keičiasi per dieną — nuo seklumos ryte iki gilumos vidurdienį ir atgal vakare.
„Aš einu palei krantą ir ieškau, kur gylis pasikeičia,” — aiškino draugas. — „Jei randi dugno nuokalnę — ten jie būna. Ypač jei šalia yra medžio šešėlis ar paniręs kliuvinys.”
Masalas: mažiau ir smulkiau
Gegužę galėjai šerti dosniai ir laukti. Birželį — atvirkščiai. Natūralaus maisto vandenyje vis daugiau — vabzdžių lervų, žolių, dumblinių. Žuvis nebėra alkana kaip po žiemos, todėl pernelyg gausus jaukinimas ją atbaido, o ne privilioja.
Karšiams — tankus, dugnu pateikiamas mišinys su švelniu grūdiniu profiliu. Duona, tešla, manai. Kuojoms — smulkesnės dalelės, aktyvesnis kvapo sklidimas. Jei turi vabzdžių lervų — jos veikia kaip stiprintuvas, ypač kuojai.
Svarbu: mažesnė porcija, dažniau. Ne viena didžiulė gumulė, o keturios penkios mažos per valandą. Taip palaikomas susidomėjimas be persotinimo.
Gylis, pavadėlis ir kantrybė
Jei nieko nekimba — neleisk gylį keisti paskutinis. Tai pirmas dalykas, kurį turėtumei reguliuoti. Pakelk ar nuleisk dvidešimt trisdešimt centimetrų — ir kartais pakanka.
Pavadėlis — subtilus. Birželio vanduo dažnai skaidrus, žuvis atsargi. Storame pavadėlyje ji mato viską ir neliečia. Svareliai pagal srovę — per sunkūs ir masalas guli kaip akmuo, per lengvi ir neša kur papuola.
Ir pats svarbiausias dalykas — nemesti vis toje pačioje vietoje, jei nekimba. Birželį žuvis juda, ir tu turi judėti kartu. Pasitrauk dvidešimt metrų, pakeisk gylį, pabandyk kitą masalą. Jei po trisdešimties minučių tyla — vėl keisk.
Tas šeštadienio rytas baigėsi su septyniais karšiais ir trimis kuojomis. Ne todėl, kad staiga atsirado žuvys — o todėl, kad pagaliau nustojau laukti ten, kur jų nebebuvo.
