Stovėjau virtuvėje penktadienio vakarą, žiūrėjau į šaldytuvą ir supratau, kad neturiu ko daryti su rankomis. Pirma savaitė be alkoholio buvo ne apie sveikatą – o apie tuštumą, kuri atsivėrė ten, kur anksčiau stovėjo taurė.
Draugas Tomas, kuris tą patį perėjo prieš metus, perspėjo: „Pirmos dvi savaitės – sunkiausios. Ne dėl kūno. Dėl galvos.” Jis buvo teisus.
Pirmos trisdešimt dienų – kūnas pradeda kalbėti
Pirmą savaitę jaučiausi kaip po ligos. Nemiga, dirglumas, potraukis saldumynams – visa tai, pasak gydytojų, yra normali nervų sistemos reakcija, kai ji nebeturi įprasto slopinimo šaltinio. Antrą savaitę traukė sūrų maistą ir šokoladą – organizmas ieškojo greitos energijos ten, kur anksčiau ją gaudavo iš alkoholio.
Bet apie trečią savaitę kažkas pasikeitė. Ryte atsikėliau be žadintuvo. Galva buvo aiški, ne tokia sunki kaip įprastai. Miegas, kuris pirmas dvi savaites buvo chaotiškas, pagaliau tapo gilus ir vientisas.
Tyrimai rodo, kad po maždaug 30 dienų smegenys pradeda atkurti normalią REM miego architektūrą – tą fazę, kurią alkoholis labiausiai griauna. Naktinių prabudimų sumažėjo perpus. Ryte jaučiausi pailsėjęs pirmą kartą per kelis metus.
Šešiasdešimta diena – netikėtas priešas
Apie šešiasdešimtą dieną atėjo tai, ko nesitikėjau – nuobodulys. Ne paprastas, o toks gilus, tuščias jausmas, kai vakare nežinai, ką su savimi daryti. Anksčiau tą laiką užpildydavo alus, vynas, pokalbiai prie stalo. Dabar – tyla.
Tomas perspėjo ir apie tai: „Šešiasdešimta diena pavojingesnė nei pirma. Nes pirma dieną žinai, kad sunku. O šešiasdešimtą galvoji – jau galiu, viena taurė nieko nepakeis.”
Klinikiniai stebėjimai patvirtina – nuobodulys yra vienas dažniausių atkryčio veiksnių būtent šiame etape. Smegenys prisimena seną rutiną ir siūlo lengvą sprendimą. Padėjo tai, ką patarė gydytoja: užpildyti vakarus fiziškai – sportas, pasivaikščiojimai, net paprasta tvarkymasis namuose.
Devyniasdešimta diena – kas iš tikrųjų pasikeitė
Po trijų mėnesių skirtumai buvo tokie, kad pats savęs neatpažinau. Smegenų rūkas, prie kurio buvau pripratęs kaip prie normos, pradingo. Koncentracija pagerėjo tiek, kad darbai, kurie anksčiau užtrukdavo visą dieną, dabar tilpo į pusę.
Nuotaikos svyravimai sumažėjo. Ne dingo – bet nebešokinėjo nuo euforiškos energijos iki vakaro nuovargio. Gydytojų teigimu, per 90 dienų dopamino sistema pradeda grįžti prie stabilesnio bazinio lygio, ir smegenys nustoja laukti dirbtinio atlygio.
Bet buvo ir tai, apie ką niekas neįspėjo – laikinas nerimas be aiškios priežasties. Pasirodo, tai normalu: nervų sistema, kuri metų metus buvo slopinama alkoholiu, dabar turi pati susitvarkyti su kasdieniu stresu. Tai gali trukti kelias savaites, bet praeina.
Dabar, kai stoviu penktadienio vakarą toje pačioje virtuvėje, rankos nebeieško taurės. Ieško raktų nuo bėgimo batelių.
