Jei manote, kad burokėliai – nuobodi daržovė, kuri užima vietą ir duoda mažai – tiesiog dar nesate sodinę „Bordeaux 237″. Ši veislė užaugina tiek šaknų, kad po derliaus pintinės stovi viena ant kitos, o kaimynai pradeda slėptis, kai einate pro šalį su maišeliu.

Kaimynas Petras, kuris augina daržoves trisdešimt metų, pernai man pasakė: „Pasodink Bordeaux. Ir pasiruošk problemai – kur viską sudėti.” Pagalvojau, kad perdeda. Neperdėjo.

Kaip dariau anksčiau

Iki tol sodinau paprastas burokėlių veisles iš turgaus – kokias rasdavau. Derlius būdavo nevienodas: vieni burokėliai dideli, kiti maži, treti kreivi. Pusė lysvės atrodydavo tuščiai, nes augalai neišaugdavo vienodo dydžio. Laistymas, tręšimas – viskas tas pats, bet rezultatas kiekvieną sezoną kitoks.

Ir svarbiausia – per žiemą pusė derliaus sugesdavo sandėlyje. Odele minkštėdavo, minkštimas darydavosi vatiškas, ir po Naujųjų jau nebelikdavo ko valgyti.

Kaip darau dabar su „Bordeaux 237″

Skirtumas prasidėjo nuo sodinimo. Ši veislė toleruoja tankų sodinimą – galima sėti arčiau vienas kito nei įprastai, ir kiekvienas augalas vis tiek užaugina apvalią, lygią šaknį. Lysvė atrodo pilna nuo pirmųjų daigų.

Sėjau pavasarį, į purią, gerai paruoštą dirvą, saulėtoje vietoje. Eilėmis, su saikingais tarpais. Petras patarė: „Nebijokit sodinti tankiai – ši veislė pati susitvarko.” Ir buvo teisus – burokėliai augo vienodi, lyg pagal liniuotę. Veislė gerai prisitaiko ir prie lengvesnių, ir prie sunkesnių dirvožemių, todėl net jei jūsų lysvė ne ideali – ji vis tiek duos rezultatą. Sėti galima ir pavasarį ankstyvam naudojimui, ir vasaros viduryje rudeniniam derliui.

Laistymas – reguliarus, bet paprastas. Lysvė turi būti tolygiai drėgna, ne permirkusi. Šiltu oru pastovumas svarbiausia – tada šaknys auga saldžios ir minkštos. Tręšiu organinėmis trąšomis ir retkarčiais pabarstau pelenų – daugiau nieko nereikia.

Kenkėjų beveik neturėjau. Petras sakė, kad ši veislė turi gerą atsparumą ligoms, bet vis tiek patarė purenti dirvą, šalinti piktžoles ir vengti drėgnų, ankštų kampų, kur mėgsta kauptis problemos. Jei pasirodo amarai – švelni žolelių ištrauka ir viskas.

Derlius ir laikymas – čia prasideda tikras malonumas

Derlius buvo toks, kokio nesitikėjau iš burokėlių. Pintinė po pintinės – visi vienodo dydžio, glotnia odele, tamsiai raudonu minkštimu. Ir svarbiausia – jie laikosi per žiemą. Vėsiame rūsyje, dėžėje su drėgnu smėliu, su trumpais lapkočiais ir nepažeista odele – ir vasarį dar buvo tokie pat kieti ir saldūs kaip rudenį.

Barščiams, salotoms, konservams, marinuotiems burokėliams – visur tinka. Tas sodrus bordo spalvos minkštimas suteikia tokio skonio ir spalvos, kokio parduotuvės burokėliai tiesiog neturi. Ir kiekis – vieną kartą sudėjus viską į rūsį, supratau, kad pusę galiu dalinti kaimynams ir vis tiek turėsiu iki pavasario.

Petras pernai rudenį atėjo pasižiūrėti derliaus ir tik linktelėjo: „Sakiau – problema bus ne užauginti, o sudėti.”