Nuolat kovojau su nuolatiniu noru užkandžiauti tarp valgymų. Atidarydavau šaldytuvą net tada, kai nebuvau tikrai alkana — tiesiog iš įpročio, iš nuobodulio, kartais iš nerimo po sunkios darbo dienos. Bandžiau griežtas dietas, skaičiavau kalorijas, atsisakiau saldumynų ir vakarinių užkandžių. Niekas nepadėjo ilgiau nei porą savaičių — valia senka, o noras užvalgyti grįžta dar stipresnis. Viskas pasikeitė, kai draugė Jolanta papasakojo apie paprastą triuką, kurį jai patarė mitybos specialistė Rūta, turinti penkiolikos metų darbo patirtį konsultuojant moteris su emociniu valgymu.
Kvėpavimas vietoj šaldytuvo
— Kai pajunti norą valgyti, sustok ir kvėpuok. Lėtai įkvėpk per nosį, sulaikyk orą tris sekundes ir iškvepi per burną. Pakartok tris kartus. Tai užtrunka vos dešimt sekundžių, — paaiškino Rūta.
— Ir viskas? Tik kvėpavimas? Tai skamba per paprastai, — paklausiau skeptiškai.
— Žmonės nesuvokia, kad didžioji dalis persivalgymo ateina ne iš tikro alkio, o iš streso ir emocijų. Kai kvėpuoji sąmoningai ir lėtai, tu siunti signalą smegenims, kad pavojaus nėra ir nereikia ieškoti paguodos maiste. Streso hormonas kortizolis krenta, ir noras užkandžiauti tiesiog pradingsta, — atsakė ji.
Nusprendžiau pabandyti tą patį vakarą. Sėdėjau prie televizoriaus po vakarienės ir pajutau tą įprastą trauką — norėjosi atidaryti šaldytuvą ir pasičiupti ką nors saldaus. Sustojau, užsimerkiau ir padariau tuos tris kvėpavimo ciklus. Praėjo gal dešimt sekundžių. Noras dingo. Tiesiog dingo, lyg jo niekada nebuvo.
Pirmieji rezultatai nustebino
Pirmąją savaitę kartojau šį ritualą bent penkis šešis kartus per dieną. Kai tik pajusdavau norą atidaryti šaldytuvą arba pasiekti saldainių dėžutę stalčiuje, sustodavau ir kvėpuodavau. Iš pradžių atrodė keistai — stovi virtuvėje ir kvėpuoji su užmerktomis akimis. Bet po dviejų savaičių pastebėjau nuostabų dalyką — nebereikėjo net galvoti apie tai. Kūnas pats nustojo siųsti tuos melagingus alkio signalus. Vakarais nebežiūrėdavau į šaldytuvą kaip į geriausią draugą, o saldainių stalčius stovėjo neuždarytas ir nebetraukė.
— Tai veikia, nes tu nutraukei automatinę reakciją, kuri buvo susiformavusi per dvidešimt metų. Smegenys buvo pripratusios prie schemos: stresas — maistas — laikinas palengvėjimas. Dabar tu sukūrei naują kelią: stresas — kvėpavimas — tikra ramybė, — paaiškino Rūta, kai papasakojau jai apie savo rezultatus.
Per mėnesį numečiau tris kilogramus, nors net nebandžiau specialiai lieknėti. Tiesiog nustojau valgyti tada, kai to iš tikrųjų nereikėjo mano organizmui. Drabužiai pradėjo laisviau sėdėti, o aš net neskaičiavau kalorijų ir nesijaudinau dėl kiekvieno kąsnio.
Patikėjo ir kolegės
Papasakojau apie šį būdą kolegei Virginijai, kuri irgi dažnai skundėsi vakariniais persivalgymais. Ji paskambino man po savaitės:
— Negaliu patikėti. Aš dvidešimt penkerius metus valgiau iš streso, o čia per dešimt sekundžių viskas sustoja. Kodėl niekas anksčiau apie tai nepasakojo? Tai turėtų mokyti mokykloje, — stebėjosi ji.
Kita kolegė Daiva pritarė:
— Man irgi padėjo. Ypač vakarais, kai anksčiau būtinai reikėdavo kažko saldaus prie serialo. Dabar tiesiog pakvėpuoju tris kartus ir noras praeina. Per mėnesį numečiau du kilogramus be jokių pastangų.
Rūta pabrėžė, kad šis metodas nėra stebuklas ir neveikia visiems absoliučiai vienodai:
— Jei žmogus tikrai alkanas ir organizmas reikalauja maisto, jis turi valgyti. Bet aštuoniasdešimt procentų vakarinio užkandžiavimo yra emocinis, ne fizinis. Štai tam ir skirtas šis triukas. Svarbiausia — nepradėti galvoti ir analizuoti, ar tikrai veiks. Tiesiog daryti kiekvieną kartą, kai pajunti norą.
