Kasmet dušo kempinėms išleisdavau apie trisdešimt–keturiasdešimt eurų. Sintetinės – greitai sudyla. Natūralios – kainuoja penkis eurus už vienetą ir baigiasi per mėnesį. Kai kaimynė Danutė parodė savo darže augantį augalą ir pasakė: „Iš šito auga kempinės,” – pagalvojau, kad juokauja.
Neskubėjo. Nuskynė rudenį sunokusį vaisių, pamirkė vandenyje, nulupė žievę – ir ištraukė tikrą kempinę. Natūralią, tvirtą, tokią, kokias parduotuvėje perki už septynis eurus.
„Vienas augalas duoda penkis–aštuonis vaisius,” – pasakė Danutė. „Man užtenka visam metui.”
Nuo sėklos iki daigo – patalpose
Danutė paaiškino, kad lufos sėklas geriausia pradėti auginti patalpose. „Padėk sėklas ant radiatoriaus savaitei – tai pagreitina dygimą,” – patarė ji. „Tada pasėk į nedidelius vazonėlius ir laikyk šiltai, šviesioj vietoj.”
Per mėnesį daigai pakankamai sustiprėja persodinimui. „Neperlaistyk – lufos nemėgsta šlapių šaknų,” – pridūrė Danutė. „Bet šviesos reikia daug. Jei daigai pradeda tįsti – per tamsu.”
Aš pasodinau dešimt sėklų. Sudygo aštuonios. Po mėnesio turėjau aštuonis tvirtus daigus, paruoštus lauko gyvenimui.
Vieta, dirva ir atramos
„Saulė – svarbiausia,” – pasakė Danutė. „Lufai reikia kuo daugiau šviesos. Pasirink patį saulėčiausią kampą sode.” Dirvą paruošiau kaip moliūgams – gausiai papildžiau kompostu ir humusu. Sodinimo duobuites iškasiau metro atstumu vieną nuo kitos.
Bet svarbiausia – atramos. Lufa yra vijoklis, kaip agurkas ar moliūgas. Jai reikia treliažo, tinklo arba grotelių, ant kurių galėtų kopti. „Jei neduosi atramos – augs ant žemės ir vaisiai pus,” – perspėjo Danutė. Pastatyčiau dviejų metrų aukščio metalinį tinklą – ir lufos užkopė per mėnesį. Kai vijoklis pasiekė viršų – pradėjo leisti šoninius ūglius, ir visas tinklas tapo žalias sienas.
Laistyk, bet nesužliumbk
Laistymą Danutė paaiškino paprastai: „Kartą–du per savaitę normaliu oru. Sausros metu – kas antrą dieną. Bet niekada nesuliek tiek, kad žemė būtų šlapia kaip pelkė.”
Per vasarą lufos augo sparčiai – vijokliniai stiebai apsiautė visą tinklą. Žydėjo geltonomis gėlėmis – panašiomis į agurkų, tik didesnėmis. Vaisiai pradėjo formuotis liepos pabaigoje. Iki rugsėjo turėjau keturiasdešimt vaisių nuo aštuonių augalų. Kai kurie buvo trisdešimties centimetrų ilgio – iš vieno vaisiaus gavosi dvi kempinės.
Kai vaisius virsta kempine
Derliaus nuėmimo laikas – kai žievė sukietėja ir pasikeičia spalva iš žalios į rudą. „Neskubėk skinti žalių – viduje kempinė dar nesusiformavusi,” – sakė Danutė.
Nuskintus vaisius džiovinau porą savaičių. Tada – pamirkiau vandenyje kelioms valandoms, nulupau žievę ir atidengiau kempinę. Nuploviau, pašalinau sėklas, nuploviau po tekančiu vandeniu ir leidau galutinai išdžiūti ant saulės.
Rezultatas – keturiasdešimt natūralių kempinių. Dalį pasilikau, dalį išdalinau draugams. Danutė tą rudenį pasakė: „Kai pamatai, kiek galima užsiauginti pačiam – nebegrįžti prie parduotuvės.” Po dviejų sezonų galiu patvirtinti – nė vieno euro dušo kempinėms nebeišleidau. O draugai, kuriems padovanojau po kempinę, patys pradėjo auginti lufas savo soduose. Viena sėkla – ir visam metui užtenka.
