Kolegė Asta vieną rytą atėjo į darbą su juodu paltu, ant kurio nebuvo nė vieno plaukelio. Turiu du kačiukus – žinau, ką tai reiškia. Paklausiau, kokį pūkų rinkiklį naudoja. Ji nusijuokė ir pasakė: „Jokio. Naudoju dažymo juostą.”
Pagalvojau – juokauja. Bet kai parodė, kaip tai daro – supratau, kad šitą triuką turėjau žinoti prieš dešimt metų.
Kaip tai atrodo praktiškai
Asta paėmė paprastą dažytojo juostą – tokią, kuri kainuoja porą eurų bet kurioje statybinių prekių parduotuvėje. Atplėšė gabalą, apvyniojo aplink delną lipniąja puse į išorę ir pradėjo braukti per palto rankovę.
„Vienas braukimas – ir viskas surinkta,” – pasakė ji. „Pūkų rinkiklis užsikemša po trijų braukimų. Juosta – ne. Ji liečia didesnį plotą ir lipnumas tolygus visur.”
Paprašiau pabandyti. Per trisdešimt sekundžių nuo megztinio nuėmiau du kartus daugiau plaukelių nei per minutę su voleliu. Skirtumas buvo akivaizdus. Ir kas svarbiausia – rankos su juosta jaučia paviršių, gali kontroliuoti spaudimą, pasiekti kampus ir siūles, kur volelis tiesiog praslysta pro šalį.
Kur tai veikia geriausiai
Grįžusi namo išbandžiau ant visko. Sofos pagalvėlės – puiku, ypač plyšeliai, kur siurblys nepasiekia. Asta sakė: „Aš visada pradedu nuo sofos kampų – ten kačių plaukai kaupiasi labiausiai, bet siurblys ten neįlenda.” Rankinės vidus – idealiai, nes rankos su juosta pralenda ten, kur volelis net netelpa. Zomšiniai batai – švelniai, be pažeidimų, be jokio rizikavimo sugadinti paviršių.
Bet didžiausią įspūdį padarė megztiniai. Angorinės vilnos megztinis, nuo kurio kačių plaukai paprastai nulįsdavo tik su drėgnu kempinėlės braukimu – su juosta nuėjo per dvi minutes. Švariai, be jokių pėdsakų.
Asta vėliau pridūrė: „Aš naudoju ir ant automobilio sėdynių. Ypač kai veži gyvūnus – po kelionės sėdynė kaip nauja. Ir ant kilimėlių po kojomis – smėlis, plaukai, dulkės – viskas nueina per minutę.” Dar viena vieta, kur juosta veikia puikiai – tarp sofos pagalvių, toje siauroje juostoje, kur kaupiasi viskas, bet rankos vos telpa.
Kada keisti juostą
Vienas dalykas, kurį reikia stebėti – lipnumo ribą. Kai juosta pradeda blogiau kibti, kai ant jos matosi sluoksnis surinktos medžiagos – laikas keisti. Tiesiog nuvynioji seną dalį ir apvynioji naują. Nereikia jokio specialaus keitimo mechanizmo – ne taip kaip su voleliu, kur reikia plėšti lapelį, ieškoti krašto, nervintis, kad nepavyksta atsiklijuoti.
„Vieno juostos ritinėlio man užtenka mėnesiui,” – pasakė Asta. „Pūkų rinkiklio kasetės kainuoja tris kartus daugiau ir baigiasi tris kartus greičiau. O dar šešios skirtingos kasetės skirtingiems voleliams – kas tai sugalvojo?”
Kai suskaičiavau – per metus sutaupau apie penkiolika–dvidešimt eurų. Smulkmena, bet maloniau nei mokėti už dalyką, kuris veikia prasčiau.
Triukas, kuris pakeitė rytinę rutiną
Dabar juostos ritinėlis guli prie veidrodžio – šalia raktų ir telefono. Prieš išeinant – trisdešimt sekundžių su juosta ant palto. Grįžus – minutė ant sofos pagalvėlių.
Asta tą pirmą rytą dar pasakė: „Kartais geriausias valymo įrankis kainuoja du eurus ir guli stalčiuje, kur niekas neieško.” Po trijų mėnesių galiu patvirtinti – ji buvo teisi. Pūkų rinkiklio nebeturiu. Ir nesiilgiu.
