Kiekvieną savaitę po pjovimo nupjauta žolė keliavo tiesiai į komposto dėžę arba šiukšlių maišą. Net nesusimąsčiau, kad tai yra gatava trąša – tik neparuošta.
Kai močiutė pamatė, kaip metu žolę, sustabdė mane ir pasakė: „Ką darai? Tai geriausia trąša, kokią gali turėti. Ateik, parodysiu, kaip ją paruošti.” Per valandą išmokau paprastą receptą, kurį ji naudojo keturiasdešimt metų.
Kas eina į mišinį
Močiutė viską darė pagal proporcijas. Penkis–šešis kilogramus šviežiai nupjautos žolės sudeda į didelį plastikiėnį kibirą. Prideda piktžolių – dilgėlių, kiaulpienių, šalpusnių. „Jos turi daugiau azoto nei žolė,” – paaiškino ji.
Tada – dešimt valgomųjų šaukštų pelenų. „Pelenai – tai kalis. Be kalio augalai žydi, bet nedera,” – sakė močiutė. Galiausiai – keturis–aštuonis litrus mėšlo – karvių, paukščių ar triušių. Karvių, paukščių – kas yra po ranka.
„Viską sumaišyk gerai ir palik viršuje penkiolika centimetrų oro,” – pridūrė ji. „Jei pripilsi iki viršaus – fermentuodamasis mišinys gali išsilieti. Palik erdvės – dujoms reikia kur dėtis.” „Indą uždengk, bet ne hermetiškai – turi kvėpuoti.”
Kai mišinys pradeda dirbti
Pirmą dieną nieko nevyksta. Po trijų–keturių dienų – pirmieji požymiai. Mišinys pradeda tamsėti – iš žalios spalvos tampa rudas. Atsiranda burbulai ant paviršiaus. Ir kvapas – stiprus, žemiškas, ne pats maloniausias.
„Maišyk kartą per dieną,” – sakė močiutė. „Tai kaip rauginimui – reikia judėjimo.” Po savaitės–dviejų mišinys pasiruošęs. Močiutė sakydavo: „Kai nustoja putoti ir kvapas pasikeičia iš aštraus į žemišką – gatava.”
Klausiau, kaip tiksliai atpažinti tą momentą. „Pažiūrėk spalvą – turi būti tamsiai ruda. Pamaišyk – jei nebeputoja aktyviai – fermentacija baigėsi. Ir svarbiausia – uostyk. Jei kvepia žeme, ne puvėsiais – galima naudoti.”
Kaip naudoti lysvelėse
Prieš laistant lysves, mišinį praskiedžia vandeniu santykiu vienas su dešimčia. Viena dalis fermentuotos žolės – dešimt dalių vandens. „Jei pilsi nepraskiestą – sudeginsi šaknis,” – perspėjo močiutė.
Laistau anksti ryte arba vėlai vakare – kai saulė nebekepina. Gausiai sudrėkinu žemę aplink augalus. Kartą per savaitę aktyviu augimo sezonu – nuo gegužės iki rugpjūčio. Svarbiausia – neskubėti ir neperviršyti dozės.
„Po dviejų savaičių pamatysi skirtumą,” – sakė močiutė. Ir ji buvo teisi. Pomidorai pradėjo augti sparčiau – stiebai storėjo, lapai sodrėjo. Agurkai – derlingesni. Net žolė aplink lysves atrodė sodriau. Ir svarbiausia – jokio cheminio kvapo, jokių sintetinių granulių. Tik natūralus mišinys iš to, kas ir taip auga kieme.
Kai ateina iš šiukšlių maišo, o ne iš parduotuvės
Šiemet nepirkau nė vienos pakuotės trąšų. Visa, ko reikia, auga mano kieme – žolė, dilgėlės, pelenai iš laužavietės. Močiutė tą pirmą dieną pasakė: „Geriausia trąša – ta, kurią pasigamini pats. Nes žinai, kas viduje.” Po dviejų sezonų galiu patvirtinti – derlius ne mažesnis nei su parduotuvės trąšomis, o augalai atrodo sveikesni. Žemė po augalais liko puri ir tamsesnė – ženklas, kad fermentuota žolė maitina ne tik augalus, bet ir dirvą. Kartais geriausias sprendimas guli ne parduotuvės lentynoje, o tavo kieme – tiesiog reikia žinoti, ką su juo daryti.
