Mėgau vakarais uždegti kvepiančią žvakę. Vanilės, levandų, cinamono – priklausomai nuo nuotaikos. Atrodė taip raminančiai, taip jaukiai. Kol vieną vakarą atėjo draugė Kristina – chemikė, dirbanti oro kokybės laboratorijoje.
Ji įėjo, užuodė žvakę ir sustojo.
„Kiek dažnai ją degini?”
„Na, beveik kasdien. Kodėl?”
Ji atsisėdo ir pasakė: „Turi minutę? Papasakosiu, ko tikriausiai nenori girdėti.”
Benzenas, formaldehidas, toluenas
Kristina paaiškino, kad dauguma kvepiančių žvakių pagamintos iš parafino – naftos produkto. Kai jis dega, išsiskiria cheminės medžiagos.
„Benzenas – kancerogeninis. Formaldehidas – sukelia kvėpavimo takų dirginimą. Toluenas – veikia nervų sistemą.”
„Bet tai gi žvakė, ne išmetamosios dujos,” – bandžiau ginčytis.
„Kai kurios žvakės išskiria daugiau toksinų nei automobilio dujų sistema. Tyrimai tai patvirtino.”
Negalėjau patikėti. Dešimt metų deginau žvakes galvodama, kad kuriu jaukumą. Pasirodo – užteršinėjau orą savo namuose.
Vyras patraukė pečiais
Vakare papasakojau vyrui. Jis patraukė pečiais: „Na ir kas? Mūsų tėvai irgi degino žvakes.”
„Bet ne tokias. Anksčiau buvo bičių vaškas. Dabar – chemija.”
Jis pagalvojo: „Tai dabar visas išmesti?”
Parafino – taip. Bet yra alternatyvų.
Ką pasakė apie sintetinius kvapus
Kristina paaiškino, kad problema ne tik vaške. Sintetiniai kvapai – dar blogiau.
„Daugelyje kvapų yra ftalatų. Tai hormonų veiklą trikdančios medžiagos. Jos kaupiasi organizme ir veikia reprodukcinę sistemą.”
„Bet ant etiketės parašyta ‚natūralus aromatas’…”
„Tai nieko nereiškia. Rinkodaros terminas. Tikras natūralus kvapas būtų tik eteriniai aliejai.”
Mama, kai jai paskambinau, nustebo: „O aš vis galvojau, kodėl man nuo tų žvakių skauda galvą. Maniau – tiesiog per stiprus kvapas.”
Ne per stiprus. Per toksiškas.
Trys taisyklės, kurias dabar žinau
Kristina davė paprastą planą tiems, kurie nenori atsisakyti žvakių visiškai.
Pirma – rinktis bičių vaško žvakes. Jos dega švariai ir netgi valo orą.
Antra – jei soja – tik be kvapo arba su eteriniais aliejais. Ir tikrinti sudėtį.
Trečia – vengti parafino visiškai. Tai naftos produktas, ir taškas.
„O kaip atpažinti?” – paklausiau.
„Skaityti etiketę. Jei neparašyta aiškiai ‚bičių vaškas’ arba ‚soja’ – greičiausiai parafinas.”
Sesuo pakeitė visas
Papasakojau seseriai. Ji turėjo pilną spintelę kvepiančių žvakių – visų spalvų ir kvapų.
„Rimtai?” – paklausė ji. – „Aš jas deginu kiekvieną vakarą prie vonios.”
Po savaitės paskambino: „Pakeitiau visas į bičių vaško. Žinai ką? Net geriau kvepia. Ir galva nebeskauda.”
Dabar mano namuose stovi trys bičių vaško žvakės. Be jokių sintetinių kvapų. Jaukumas liko – toksinas dingo.
Kristina sako: „Namų oras yra tavo atsakomybė. Niekas kitas jo neišvalys.”
