Pernai pasėjau garstyčias kaip žaliąją trąšą. Laukiau stebuklo – geresnės dirvos, daugiau maistingųjų medžiagų. Pavasarį iškasiau ir… nieko. Dirva tokia pat kaip buvo.
„Ką darėte po to, kai garstyčios užaugo?” – paklausė agronomė.
„Na… nukirtau ir palikau ant viršaus.”
Ji palingavo galvą. „Štai kur problema.”
Pasirodo, žaliosios trąšos veikia tik tada, kai viską darai teisingai. Viena klaida – ir mėnesių darbas nuėjo veltui.
Pirmas punktas: sėkite tinkamu laiku, kitaip iššvaistysite biomasę
Kiekviena žaliųjų trąšų rūšis turi savo idealų sėjimo langą.
Facelija geriausiai auga sėjama rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje. Garstyčios – pavasarį arba ankstyvą vasarą. Dobilai ir vikiai – kai dirva pakankamai šilta.
„Jei pasėjote per vėlai – augalas nespės sukaupti pakankamai biomasės,” – aiškina agronomė. – „Per anksti – gali sužydėti ir nusėti, o tada jau ne žalioji trąša, o piktžolė.”
Nukrypimas nuo tinkamo laiko žymiai sumažina biomasės derlių ir maistinių medžiagų sulaikymą. Šaknys nespėja įsitvirtinti, azoto fiksacija ankštiniuose sutrinka.
Mano kaimynas Kazimieras, 67 metų, pasėjo facelją birželį. „Atrodė logiškai – vasara, šilta,” – pasakojo jis. – „Bet ji sužydėjo per greitai ir nusėjo. Kitais metais kovojau su facelijos daigais tarp morkų.”
Antras punktas: pasirinkite rūšį pagal savo dirvos poreikius
Ne visos žaliosios trąšos tinka visoms dirvoms ir situacijoms.
Ankštiniai augalai – dobilai, vikiai, lubinai – fiksuoja azotą iš oro. Jie idealūs dirvoms, kurioms trūksta azoto.
Kryžmažiedžiai – garstyčios, ridikai, rapsai – slopina nematodus ir kitas ligas. Jie tinka po bulvių ar pomidorų.
Sunkus molis reikalauja kitokių rūšių nei smėlingos dirvos. Netinkamas pasirinkimas stipriai riboja biomasės kaupimą.
„Prieš sėjant įvertinkite drenažą, derlingumo būklę ir tekstūrą,” – pataria specialistė. – „Suderinkite žaliąją trąšą su tuo, ką sodinsite vėliau.”
Mano draugė Morta, 59 metų, turėjo problemų su nematodais. „Sėjau dobilus, nes visi sėja dobilus,” – prisipažino ji. – „O reikėjo garstyčios ar ridikų. Kai kitais metais pasėjau garstyčias – nematodų problema sumažėjo perpus.”
Trečias punktas: įterpkite į dirvą, kitaip maistinės medžiagos išsilies
Štai kur aš suklyau. Ir daugelis kitų.
Nukirtau žaliąją trąšą ir palikau ant dirvos viršaus kaip mulčą. Atrodė logiška – suirs ir praturtins dirvą.
„Bet taip nepasiekiama pagrindinė nauda,” – paaiškina agronomė. – „Maistinės medžiagos išgaruoja, išsiplauna su lietumi, išnešiojamos vėjo. Į dirvą patenka tik dalis.”
Paviršinės atliekos taip pat sukuria palankias sąlygas patogenams ir kenkėjams.
Teisingas būdas – įterpti į dirvą. Perkasti, įarti arba bent jau susmulkinti ir įmaišyti. Taip organinė medžiaga lieka dirvoje, azotas nesugaištauja, o mikroorganizmai gali viską perdirbti.
Mano pusbrolis Vincas, 63 metų, du sezonus paliko žaliąsias trąšas ant paviršiaus. „Galvojau – supus ir bus gerai,” – sakė jis. – „Kai pradėjau įkasinėti – skirtumas buvo akivaizdus jau kitą pavasarį. Dirva tapo puresnė, tamsesnė.”
Šiemet facelija jau įkasta į dirvą. Laukiu pavasario – ir tikiu, kad šį kartą rezultatas bus kitoks.
