Tą pavasarį sodininkystės parduotuvėje sumaišiau etiketes. Skubėjau, neįsižiūrėjau – norėjau įprastų raudonų braškių, o parsinešiau kažką keisto su užrašu „Pineberry”. Kai prie kasos paklausiau pardavėjos Ritos Jonauskienės, ji tik nusišypsojo.
„Tai baltosios braškės. Saldesnės už raudonas, mažiau rūgšties, ir dar ananaso skonio atspalvis,” – paaiškino ji. „Daugelis specialiai jų ieško.”
„Skamba kaip reklaminė nesąmonė,” – pagalvojau tyliai, bet jau buvau sumokėjęs. Nusprendžiau bent išbandyti.
Pirmas derlius – ir visiškai netikėta staigmena
Birželį subrandau pirmąsias uogas. Baltai rausvos, su ryškiai raudonomis sėklelėmis – atrodė kaip iš pasakų knygos ar vaikiškos animacijos.
„Mama, jos tikrai valgomos? Atrodo neįprastai,” – paklausė dukra Emilija, žiūrėdama įtariai.
„Pabandyk vieną, pati pasakysi,” – pasiūliau.
Jos veidas akimirksniu nušvito: „Jos daug saldesnės už paprastas! Ir kažkoks keistas skonis… Panašu į ananasą ar kažką egzotišką?”
Pati paragavau – ir supratau, kad pardavėja Rita tikrai nemelavo ir neperdėjo. Baltosios braškės buvo bent dvigubai saldesnės nei mūsų seniai auginamos raudonosios. Mažiau rūgšties, daugiau natūralaus cukraus – ir tas keistas, bet malonus egzotiškas aromatas.
Mokslas patvirtina tai, ką pajuto liežuvis
Vėliau susidomėjau ir pasidomėjau, kodėl taip yra. Baltosios braškės turi žymiai daugiau fruktozės ir mažiau citrinų bei obuolių rūgščių nei raudonosios veislės. Dėl to skonis suvokiamas kaip gerokai saldesnis, nors cukraus kiekis panašus.
Be to, jose yra mažiau alergenų – konkrečiai Fra a1 baltymo, kuris dažniausiai sukelia alergines reakcijas. Rita vėliau papasakojo įdomų atvejį.
„Mano anūkė negalėjo valgyti braškių nuo mažens – visada išberdavo, patindavo lūpos,” – sakė ji. „Dabar skina baltąsias iš mano sodo ir jokių problemų. Gydytojas patvirtino, kad tai normalu.”
Auginti lengviau, nei tikėjausi iš pradžių
Tos braškės pasirodė esančios stebėtinai nepretenzingos – net lengvesnės nei raudonosios. Laisčiau kartą per savaitę, per didžiausius karščius – du kartus. Tręšiau tris kartus per sezoną: pavasarį, per žydėjimą ir po derliaus nuėmimo.
Jos puikiai auga ir saulėje, ir pusiau pavėsyje – net po obelimi pasodinti krūmeliai derėjo neblogai. Sodinau jas ir lysvėje, ir vazonuose balkone – visur prigijo be problemų.
„Kodėl paukščiai jų nelesa? Mano raudonąsias kasdien kapoja,” – paklausė kaimynė Aldona, atėjusi pasižiūrėti derliaus.
„Todėl, kad jos baltos,” – atsakiau. „Paukščiai galvoja, kad dar neprinokusios, ir aplenkia.”
Aldona tik palingavo galvą: „Reikės ir man tokių įsigyti kitam sezonui.”
Viena bėda – trumpas laikymo laikas
Vienintelis minusas – baltosios braškės greitai genda, greičiau nei raudonosios. Šaldytuve laiko tik 2-3 dienas maksimum. Bet mano namuose tai nebuvo problema – vaikai jas suvalgo per kelias valandas nuo nuskynimo.
Kas lieka – užšaldau. Prie minus 18 laipsnių išsilaiko kelis mėnesius ir puikiai tinka kokteiliams ar desertams.
„Gal kitąmet pasodinsim dar daugiau tų baltųjų?” – paklausė vyras, kai vieną vakarą baigėsi visos uogos ir vaikai liko nusivylę.
„O raudonųjų irgi?” – paklausiau.
„Nebereikia raudonųjų,” – atsakė jis. „Šitos akivaizdžiai geresnės.”
Dabar mano darže baltosios braškės užima tris pilnas lysves, o raudonųjų liko tik viena – ir tą rimtai galvoju pakeisti. Kartais geriausios klaidos būna tos, kurias padarai skubėdamas parduotuvėje.
