Buvau įsitikinusi, kad elgiuosi protingai. Pasibaigę vitaminai, seni maisto papildai – viską mesdavau į kompostą. Juk organika, tiesa? Kol vieną dieną agronomė Daiva, padėjusi man su dirvožemio analize, pamatė, ką ten dedu.
„Palauk, ką čia turi?” – paklausė ji, pakėlusi antakį.
„Senus vitaminus. Pasibaigę, tai bent sodui bus nauda,” – atsakiau.
„Išimk viską. Dabar,” – pasakė ji tokiu tonu, kad net neklausiau kodėl. „Parodysiu, kas iš tikrųjų vyksta tavo dirvoje.”
Kodėl pasibaigę vitaminai nėra tokie nekalti
Daiva paaiškino tai, ko niekada nebūčiau pagalvojusi. Riebaluose tirpūs vitaminai – A, D, E – neskyla taip paprastai. Jie kaupiasi dirvožemyje ir gali tapti toksiški augalams.
„Tabletėse esančios rišamosios medžiagos irgi blogėja,” – kalbėjo ji, laikydama vieną seną kapsulę. „Gali išskirti junginius, kurie kenkia dirvos mikrobiotai.”
„Bet juk tai tik vitaminai…” – bandžiau ginčytis.
„Vandenyje tirpūs – B grupės, C – oksiduojasi ir praranda bet kokią vertę. O riebaluose tirpūs tiesiog kaupiasi. Nei viena, nei kita tau nepadės.”
Vyras, girdėjęs pokalbį iš šiltnamio, tik palingavo galvą: „Sakiau, kad per daug gudrauju su tuo kompostu.”
Viena išimtis, kurią Daiva leido
Ne viskas buvo prarasta. Agronomė pasakė, kad tam tikri mineraliniai papildai – kalcis, magnis – gali koreguoti dirvožemio pH, jei jų sudėtis aiški ir be priedų.
„Vitamino C milteliai, praradę stiprumą, gali būti angliavandeniais turtinga komposto medžiaga,” – pridūrė ji. „Bet tik jei žinai, kas viduje. Jokių spalvotų kapsulių, jokių daugiavitaminų.”
Mama, kai papasakojau, nustebo: „O aš visą gyvenimą mesdavau. Ir dar džiaugiausi, kad nešvaistau.”
Kur iš tikrųjų reikia dėti senus vitaminus
Daiva nurodė paprastą sprendimą – vaistinė.
„Jos turi specialius protokolus farmakologiškai aktyvioms medžiagoms,” – paaiškino ji. „Apmokytas personalas žino, ką daryti. Dauguma tinklų priima nemokamai.”
Paklausiau, ar tikrai taip svarbu.
„Kai pasibaigę vaistai ar papildai patenka į vandens sistemas – tai jau aplinkos problema. Bioakumuliacija. Tai ne tik tavo sodas.”
Ką daryti vietoj to
Grįžusi namo peržiūrėjau savo spintelę. Trys buteliukai pasibaigusių papildų – visi iškeliavo į vaistinę.
O sodui? Daiva rekomendavo tikrus sprendimus: kompostuotą organinę medžiagą dirvos struktūrai, kalkių miltelius pH korekcijai, brandintą mėšlą azotui.
„Dirvos tyrimas parodo, ko tiksliai trūksta,” – sakė ji. „Tada žinai, ką dėti. Ne spėlioji su senais vitaminais.”
Draugė neseniai paklausė, ar galima mesti senus omega-3 į kompostą. Atsakiau tą patį, ką išgirdau iš Daivos: „Vaistinė. Visada vaistinė.”
Kartais paprasčiausias sprendimas – tiesiog nedaryti to, kas atrodo logiška.
1 comment
Augalai patys sintetina vitaminus. Daugelis vitaminų žmonėms naudoti yra išskirti iš augalų. Kaip vitaminas, kurį susintetino augalas gali pakenkti tam pačiam augalui, kuris jį susintetino? Jei vitaminai daugeliu atvejų nekenkia žmonėms, kodėl būtinai turi pakenkti augalams? Apie preparatų/vitaminų užpildus galima kalbėti ir ginčytis iki nukritimo ant žemės. Tai, kad augalai įsavina vitaminus ją yra žinoma daugiau nei 50 metų. Jei augalai vitaminus gaus iš karto, tuomet jiems patiems nereikės ‘pasigaminti’ ir tokiu būdu sutaupys energijos gamybai, kuri gali būti panaudota kitiems biologiniams procesams. Kitas klausimas ar augalai ar dirvožemio mikroflora juos įsavins tokius kokie jie yra sumesti į komposto dėžę. Vitaminai ir omega 3 rūgštys yra didelės molekulės ir gali patekti jei yra suskaidomos į mažesnio dydžio molekules. Kompostas sušyla, todėl vitaminai ir viskas susiję su tuo suskyla ı kitus junginius, todėl apie vitaminų keliamą manomai esamą pavojų kabėti nebetikslinga, nebent agronomė atrado kiekius kurie yra ir yra menki ir neaišku kam ir kaip gali pakenkti. Čia labiau sveikintinas tyrimo metodas ir jo tikslumas kurį taikė agronomė ir kurių galima didžiuotis nei menamas pavojus. Beje, augalų šaknys pritaikytos paimti mineralų pavidalo medžiagas ir nepritaikytos vitaminams įsavinti ir per šaknų sieneles nepraeina ir jei praeina tai labai silpnai, todėl augalams pakenti negali. Augalų šaknys yra puikiai prisitaikę ką paimti ar praleisti, o ko ne. Augalo šaknų sienelēs pritaikytos pralesti jonų ir anijonų dydžio cheminius elementus nei kad tokias dideles molekules kaip vitaminai. Gamta tikrai viską puikiai perdirba ir nederėtų visko vertinti tiktai per negatyviąją galimą poveikio pusę. Tikrai nėra jau taip viskas blogai kaip agronomė mano. Gaila agronomės ir pašnekovēs. Kiekviena moneta visada turi dvi puses. Geriau vitaminus mesti į komposto dėžę, o ne nešti į vaistinę utilizavimui, nes utilizacija pareikalaus daug CO2 išmetimo į atmosferą.