Mano katė niekada nesėdėdavo ant kelių. Bet pastaruoju metu – kas vakarą ateina ir įsitaiso. Pradžioje džiaugiausi. Kol veterinarė pasakė: „Tai gali reikšti kelis dalykus. Ne visada tik meilę.”
Pasitikėjimo ženklas
„Dažniausiai – tai pasitikėjimas,” pradėjo veterinarė. „Katė ant kelių – pažeidžiamoje pozicijoje. Ji tai daro tik su tuo, kuo pasitiki.”
Kai katė ateina, susisuka ir pradeda murkti – tai geras ženklas. Ji priėmė tave į savo „gaują”, laiko saugiu.
„Katės išrankios,” pridūrė ji. „Ne kiekvienam leidžia. Jei tavo katė sėdi ant tavo kelių – tu jai svarbus.”
Vyras paklausė: „Tai mūsų katė mane myli?” „Savaip,” atsakė veterinarė. „Katiškai.”
Trys priežastys
Veterinarė išskyrė tris pagrindines priežastis:
Pirma – šiluma. „Katės mėgsta šilumą. Tavo keliai – šiltas, patogus guolis.”
Antra – saugumas. „Ant tavęs ji jaučiasi saugi. Ypač jei namuose triukšminga arba stresas.”
Trečia – teritorija. „Tu esi jos dalis. Sėdėdama ant tavęs – ji pažymi savo teritoriją.”
„Dažnai – visos trys kartu,” pridūrė ji. „Šiluma, saugumas ir priklausomybė.”
Bet kartais – stresas
„Štai kas svarbu,” perspėjo veterinarė. „Ne visada sėdėjimas ant kelių reiškia laimę.”
Jei katė ateina, bet jos uodega linguoja, ausys prispaustos, nugara įtempta – tai ne meilė. Tai nerimas.
„Ji ieško paguodos, bet jaučiasi blogai,” paaiškino veterinarė. „Gal kas nors namuose pasikeitė? Naujas augintinis, remontas, svečiai?”
Tokiu atveju – nevarykite šalin, bet ir nespauskite. Leiskite pačiai nuspręsti, kiek laiko būti.
Kaip atpažinti skirtumą
„Žiūrėk į kūno kalbą,” patarė veterinarė.
Laiminga katė: lėtai mirksėsi, murkia, kūnas atsipalaidavęs, uodega rami.
Nerami katė: uodega linguoja, oda virpa, ausys sukasi, kūnas įtemptas.
„Jei matai nerimo ženklus – duok erdvės,” pridūrė ji. „Ir pabandyk suprasti, kas kelia stresą.”
Ką daryti
Dabar stebiu savo katę atidžiau. Dažniausiai – laiminga: murkia, mirksėsi, miega ant manęs valandą ar dvi. Bet kartais – ateina įtempta, linguoja uodega, oda virpa.
Tada žinau – kažkas jai neramina. Gal kaimynų šuo lojo, gal paukštis prie lango, gal garsas iš lauko. Leidžiu jai būti, bet nespaužiu. Pati nusprendžia, kiek laiko reikia.
Ko išmokau
Kaimynė paklausė, kodėl mano katė tokia „lipni”. Papasakojau apie pasitikėjimą ir šilumą. Ji nustebo – galvojo, kad katės šaltos ir neprieraišios.
„Ne visos,” atsakiau. „Kai kurios – labai prieraišios. Tiesiog savaip tai rodo. Ne kaip šunys, bet irgi stipriai.”
Veterinarė buvo teisi – reikia stebėti kūno kalbą. Tada supranti, ar tavo katė laiminga, ar ieško paguodos. Abu variantai svarbūs. Abu reikalauja dėmesio.
Kartais paprasčiausi gestai – giliausi. Ir kartais katė ant kelių – daugiau nei šiluma. Tai ryšys, pasitikėjimas ir priklausymas vienas kitam.
