Kasiau lysvę pomidorams. Kastuvas sustojo. Dirvoje — krūvelė mažų, peršviečiamų rutuliukų, tarsi miniatiūriniai perlai. Gražu atrodė. Bet kažkas viduje sakė — čia ne gėlių sėklos.
Nufotografavau ir išsiunčiau kaimynui, kuris sodininkauja trisdešimt metų.
Atsakymas buvo trumpas: „Tai šliužų kiaušinėliai. Sunaikink dabar, arba per mėnesį turėsi pragarą.”
Kas tie peršviečiami rutuliukai
Ispaniškųjų šliužų kiaušinėliai. Viena patelė per sezoną padeda iki keturių šimtų kiaušinių. Jie atrodo kaip maži, gelsvai balti arba peršviečiami rutuliukai, sugrupuoti į krūveles po dvidešimt–penkiasdešimt vienetų.
Deda juos drėgnose, tamsiose vietose: po akmenimis, lentomis, komposto krūvose, arba tiesiog kelis centimetrus po dirvos paviršiumi.
„Jei pamatysi vieną krūvelę — tikėtina, kad yra dar dešimt, kurių nematai,” — perspėjo kaimynas.
Kodėl tai rimta
Ispaniškieji šliužai — invazinė rūšis, per pastaruosius dešimtmečius užkariavusi visą Europą. Neturi natūralių priešų. Dauginasi žaibiškai. Ėda viską — daržoves, gėles, vaisius, net kitus šliužus.
Viena nepastebėta kiaušinėlių krūvelė po mėnesio virsta penkiasdešimčia alkanų šliužų. Po dviejų mėnesių — tie šliužai jau deda savo kiaušinius. Eksponentinis augimas, kuris per vieną sezoną gali sunaikinti visą derlių. Nuo salotų iki braškių, nuo cukinijų iki gėlių — jiems vienodai.
„Aš taip praradau visas braškes prieš penkerius metus,” — prisipažino kaimynas. „Nuo tada tikrinu dirvą kas savaitę. Ir randu. Kiekvieną rudenį randu.”
Ką daryti, jei radai
Pirma — sunaikinti iškart. Kiaušinėlius surinkti ir įmesti į kibirą su druskos vandeniu arba actu. Neišmesti į komposto dėžę — ten jie išgyvens. Nedėti į šiukšliadėžę — gali išsiperinti pakeliui.
Antra — patikrinti visą teritoriją. Jei radai vieną krūvelę — yra daugiau. Ieškoti po lentomis, akmenimis, vazonais, komposto dėžėse, aplink tvoros pamatus. Kiekviena nepastebėta krūvelė — būsima šliužų armija.
Trečia — sumažinti drėgmę. Šliužai mėgsta drėgną aplinką. Mulčiuoti sausesne medžiaga, vengti vakaro laistymų, pašalinti drėgnas slėptuves — senas lentas, akmenis, plastiko gabalus.
Prevencija ateičiai
Aplink lysves — juosta iš susmulkintų kiaušinių lukštų ir pelenų. Šliužai nemėgsta šiurkštaus paviršiaus — jis gadina jų gleivėtą kūną ir jie aplenkia tokias vietas. Juostą reikia atnaujinti po lietaus, nes vanduo nuplauną pelenus.
Vakare — alaus spąstai. Įkasti į žemę nedidelius indelius su alumi, kad kraštas būtų lygus su dirvos paviršiumi. Šliužai traukiami prie mielių kvapo, įlenda ir paskęsta. Alų keisti kas porą dienų — senas nebetraukia.
„Ir svarbiausia — tikrinti pavasarį, kai dirva šyla,” — pridūrė kaimynas. „Kiaušinėliai telkiasi nuo rugsėjo iki lapkričio, bet perisi pavasarį. Tai pats laikas juos rasti.”
Ką padariau tą dieną
Perėjau visą sodą. Radau dar tris krūveles — po sena lenta, prie komposto dėžės ir po dideliu akmeniu. Visos keliaujavo į druską.
Kitą dieną — kiaušinių lukštai aplink lysves, penki alaus spąstai strateginėse vietose. Po savaitės spąstuose — keliolika suaugusių šliužų. Geriau jie ten nei ant mano pomidorų.
Dabar kas savaitę apžiūriu sodą. Pasiėmu pirštines, žibintuvėlį ir einu vakare — tada šliužai aktyviausi ir matomi ant dirvos paviršiaus. Vieną kartą praleidai — ir sezonas sugadintas. Bet jei pastebėjai laiku — laimėjai. Tie maži peršviečiami rutuliukai — ne dekoracija. Tai perspėjimas.
