Kasiau lysvę pomidorams ir staiga sustojau. Dirvoje gulėjo krūvelė mažų, peršviečiamų rutuliukų – tarsi miniatiūriniai perlai. Gražu atrodė, bet kažkas viduje sakė: čia kažkas ne taip.
Nufotografavau ir išsiunčiau kaimynui Petrui, kuris sodininkauja trisdešimt metų.
Jo atsakymas buvo trumpas: „Tai šliužų kiaušinėliai. Sunaikink DABAR, arba per mėnesį turėsi pragarą.”
Nežinojau, kad šliužai deda kiaušinius dirvoje. Ir nežinojau, koks pavojus manęs laukia, jei nieko nedarysiu.
Kas tie peršviečiami rutuliukai?
Tai invazinių šliužų – dažniausiai ispaniškųjų šliužų – kiaušinėliai. Viena patelė per sezoną gali padėti iki keturių šimtų kiaušinių. Jie atrodo kaip maži, gelsvai balti arba peršviečiami rutuliukai, dažniausiai sugrupuoti į krūveles po dvidešimt–penkiasdešimt vienetų.
Kiaušinėlius deda drėgnose, tamsiose vietose: po akmenimis, lentomis, komposto krūvose, arba tiesiog įkasę kelis centimetrus į dirvą.
Petras pasakė tiesiai: „Jei pamatysi vieną krūvelę – tikėtina, kad yra dar dešimt, kurių nematai.”
Kodėl tai pavojinga?
Ispaniškieji šliužai – invazinė rūšis, kuri per pastaruosius dešimtmečius užkariavo visą Europą. Jie neturi natūralių priešų, dauginasi žaibiškai ir ėda viską: daržoves, gėles, vaisius, net kitus šliužus.
Viena nepastebėta kiaušinėlių krūvelė po mėnesio virsta penkiasdešimčia alkanų šliužų. Po dviejų mėnesių – tie šliužai jau deda savo kiaušinius. Eksponentinis augimas.
„Per vieną sezoną gali prarasti visą derlių”, – pasakė Petras. „Aš taip praradau visas braškes prieš penkerius metus. Nuo tada tikrinu dirvą kas savaitę.”
Ką daryti, jei radai?
Petras davė aiškias instrukcijas.
Pirma – sunaikinti iškart. Kiaušinėlius surinkti ir įmesti į kibirą su druskos vandeniu arba actu. Neišmesti į komposto dėžę – ten jie išgyvens. Nedėti į šiukšliadėžę – gali išsiperinti.
Antra – patikrinti visą teritoriją. Jei radai vieną krūvelę, yra daugiau. Ieškoti po lentomis, akmenimis, vazonais, komposto dėžėse, aplink tvoros pamatus.
Trečia – sumažinti drėgmę. Šliužai mėgsta drėgną aplinką. Mulčiuoti sausesne medžiaga, vengti vakaro laistymų, pašalinti drėgnas slėptuves.
Prevencija ateičiai
Petras parodė savo sistemą. Aplink lysves – juosta iš smulkių kiaušinių lukštų ir pelenų. Šliužai nemėgsta šiurkštaus paviršiaus – jis gadina jų gleivėtą kūną.
Vakare – alaus spąstai. Įkasti į žemę nedidelius indelius su alumi. Šliužai traukiami prie mielių kvapo, įlenda ir paskęsta.
„Ir svarbiausia – tikrinti pavasarį, kai dirva šyla”, – pridūrė jis. „Kiaušinėliai telkiasi nuo rugsėjo iki lapkričio, bet perisi pavasarį. Dabar pats laikas juos rasti.”
Ką padariau tą pačią dieną
Perėjau visą sodą. Radau dar tris krūveles – po sena lenta, prie komposto dėžės ir po dideliu akmeniu. Visos keliaujavo į druską.
Kitą dieną nusipirkau kiaušinių lukštų maišą ir išbarstiau aplink visas lysves. Pastatyčiau penkis alaus spąstus.
Po savaitės spąstuose – keliolika suaugusių šliužų. Geriau jie nei mano pomidorai.
Dabar kas savaitę apžiūriu sodą. Petras buvo teisus – vieną kartą praleidai, ir sezonas sugadintas. Bet jei pastebėjai laiku – laimėjai.
Tie maži peršviečiami rutuliukai dirvoje – ne dekoracija. Tai perspėjimas. Ir kuo greičiau suprasi, tuo daugiau derliaus išsaugosi.
