Prieš trejus metus nusipirkau dvidešimt tujų ir pasodinau palei sklypą. Atrodė puikiai – gyva tvora, privatumas, žaluma visus metus. Buvau patenkintas.
Kol vieną dieną kaimynas Rolandas peržengė ribą ir pasakė: „Žinai, kad tu jas sodinai neteisėtai?”
Pažiūrėjau į jį kaip į beprotį. Mano sklypas, mano tujos, mano reikalas. Bet jo sekantys žodžiai privertė sustingti.
„Savivaldybė gali liepti jas išrauti. Ir tu mokėsi už tai iš savo kišenės – ne tik už darbą, bet ir už baudą.”
Mano širdis sustojo. Dvidešimt tujų po penkiolika eurų – trys šimtai eurų vien sodinukams. Pridėk darbą, trąšas, laistymo sistemą. Ir dabar visa tai gali dingti?
Taisyklės, apie kurias niekas nepasakė
Rolandas – buvęs statybų inspektorius, dirbęs trisdešimt metų. Jis žinojo dalykus, kurių aš net neįtariau egzistuojant. Pasirodo, tujų sodinimas turi griežtas taisykles, ir aš pažeidžiau bent tris iš jų.
Pirma – atstumas nuo kelio. Mano tujos augo vos metro atstumu nuo gatvės. O reikia bent dviejų metrų, kad neužstotų matomumo sankryžoje. Jei savivaldybė nuspręstų, galėtų liepti pašalinti be jokios kompensacijos.
Antra – atstumas nuo kaimyno ribos. Sodinau penkiasdešimt centimetrų nuo tvoros. Per arti. Kai tujos užaugs iki trijų metrų, jos mes šešėlį ant kaimyno daržo, ir jis turės teisę reikalauti apkarpyti arba pašalinti.
Trečia – atstumas nuo pastato. Viena tuja augo vos metrą nuo namo pamato. Šaknys gali pažeisti pamatus, drėgmė kaupsis prie sienos. Reikėjo bent pusantro metro.
Kiek iš tikrųjų reikia
Rolandas ištraukė telefoną ir parodė lentelę, kurią buvo išsisaugojęs dar iš darbo laikų.
Nuo kelio krašto – 1,5–2 metrai, geriausia už griovio ar šaligatvio. Nuo kaimyno ribos – priklauso nuo aukščio: iki dviejų metrų tujoms užtenka metro, bet aukštesnėms – jau pusantro ar du metrai. Nuo pastato langų – mažiausiai 2,5 metro, kad neužstotų šviesos.
„O tarpai tarp pačių tujų?” – paklausiau.
„Smaragd veislei – 50–80 centimetrų. Brabant – 80–120. Jei per tankiai – nebus oro cirkuliacijos, atsiras grybinės ligos.”
Aš buvau pasodinęs kas trisdešimt centimetrų. Per tankiai.
Ką teko daryti
Tą patį savaitgalį perskaičiavau viską. Tris tujas, kurios augo per arti kelio, teko perkelti giliau į sklypą. Dvi, kurios buvo per arti pamato – irgi. Likusias praretinau, palikdamas kas septyniasdešimt centimetrų.
Darbas užtruko dvi dienas. Kai kurios tujos sunkiai prigijo naujoje vietoje – praradau keturias. Bet geriau keturios dabar nei dvidešimt vėliau, kai savivaldybė ar kaimynas pareikalautų.
Patarimas, kurio niekas neduoda
Rolandas pasakė tai, ką turėtų žinoti kiekvienas: „Prieš pirkdamas tujas, nueik į seniūniją. Paklausk, kokios taisyklės tavo gatvėje. Kiekviena savivaldybė turi savo niuansus.”
Aš to nepadariau ir sumokėjau laiku, nervais ir keturiomis žuvusiomis tujomis. Brangoka pamoka, bet bent jau išmokau iki galo.
Dabar, kai kaimynai klausia patarimo dėl gyvatvorių, visada sakau tą patį: „Pirma – taisyklės, paskui – sodinukai.” Kartais valanda seniūnijoje sutaupo tūkstančius eurų ir metus problemų su kaimynais ar valdžia.
