„Ką tu čia darai?” – paklausiau, kai pamačiau kaimyną Joną su kibiru prie savo lauko tualeto.

„Gydau,” – atsakė jis ir supylė kažką į duobę.

„Kuo? Chemija?”

Jis nusijuokė. „Mielėmis.”

Pagalvojau – arba žmogus išprotėjo, arba žino kažką, ko aš nežinau.

Problema, kurią visi žino

Lauko tualetai, septikai, nuotekų šuliniai – kas juos turi, tas žino. Kvapas. Tas nelemtas kvapas, kuris ateina vasarą, kai šilta, ir neišeina, kol neišsikvieti specialistų.

Mano duobei buvo treji metai. Smirdėjo taip, kad kaimynai pradėjo žiūrėti kreivai. Kaina išsiurbti – šimtas penkiasdešimt eurų. Ir po pusmečio – vėl tas pats.

Jonas gyvena šalia trisdešimt metų. Per tą laiką nė karto nekvietė siurbimo mašinos.

„Kaip?” – paklausiau.

„Mielės,” – pakartojo jis. „Ateik, parodysiu.”

Trys žingsniai, kuriuos parodė

Jonas įsivedė mane į virtuvę ir paruošė viską per penkias minutes.

Pirma – paėmė pakelį sausų kepimo mielių. Tokių, kokias naudojame duonai. Ištirpino dviejuose litruose šilto vandens.

Antra – įdėjo šaukštą krakmolo. „Maistas mielėms,” – paaiškino. „Kad turėtų ką valgyti ir daugintųsi.”

Trečia – paliko stovėti valandą šiltoje vietoje. Kai paviršiuje pasirodė putų – supylė viską į duobę.

„Ir viskas?” – paklausiau.

„Viskas. Po dviejų savaičių pakartok. Ir taip kas dvi savaites.”

„O kiek laukti rezultato?”

„Dvylika dienų. Keturiolika maksimum.”

Eksperimentas, kurio nesitikėjau

Grįžau namo skeptiškas. Mielės? Į šulinį? Skamba kaip močiutės pasakos.

Bet šimtas penkiasdešimt eurų už siurbimą irgi skamba. Nusprendžiau – išbandysiu.

Padariau viską kaip Jonas sakė. Supyliau ir pamiršau.

Po savaitės – dar kvepėjo. Pagalvojau: neveikia.

Po dešimties dienų – kažkas pasikeitė. Kvapas silpnesnis.

Po dvylikos dienų išėjau į kiemą ir sustojau. Nieko. Jokio kvapo. Stovėjau prie tualeto ir nieko neužuodžiau.

Paskambinau Jonui: „Veikia.”

„Sakiau.”

Kodėl tai veikia

Jonas paaiškino paprastai: „Duobėje yra bakterijos, kurios skaido viską. Bet jų per mažai. Mielės – irgi mikroorganizmai. Jie padeda skaidyti greičiau.”

Krakmolas – maistas, kad mielės daugintųsi. Šiltas vanduo – kad aktyvuotųsi. O kas dvi savaites pakartoti – kad populiacija išliktų stabili.

„Kai mielės veikia, organinės medžiagos suskyla greičiau. Mažiau kaupinių – mažiau kvapo. Mažiau kvapo – mažiau problemų.”

Paprasta logika. Ir kainuoja penkiasdešimt centų už mielių pakelį.

Kas pasikeitė

Dabar kas dvi savaites supilu du litrus mielių tirpalo. Užtrunka penkias minutes. Kainuoja centus.

Per metus – nė karto nekvietiau siurbimo. Kaimynai nebežiūri kreivai. Žmona nebesiunta, kai vėjas pučia iš tos pusės.

Jonas kartais užeina ir klausia: „Na, kaip tualetas?”

„Neužuodžiu.”

„Matai. Kartais paprasčiausi dalykai veikia geriausiai.”

Sutinku. Kai kurie sprendimai tiesiog guli virtuvės spintelėje – tereikia žinoti, kaip juos panaudoti.

Viena klaida, kuri sugadina viską

Jonas perspėjo dėl vieno dalyko: „Nenaudok kartu su chloru ar kitokia chemija. Užmuši mieles ir nieko nebus.”

Kaimynas iš kito galo taip padarė. Supylė mieles, o po kelių dienų dar įmetė chloro tabletę „dezinfekcijai”. Rezultatas – jokio rezultato.

„Mielės – gyvos,” – aiškino Jonas. „Jei jas nužudai, kas skaidys?”

Antra klaida – šaltas vanduo. Mielės aktyvuojasi šiltai. Jei supilsi su šaltu vandeniu – jos tiesiog nusės dugne ir nieko nedarys.

„Šiltas, bet ne karštas,” – pakartojo Jonas. „Kaip kūdikiui maudynėms.”

Dabar žinau – ir darau teisingai. O tie, kurie sako „neveikia”, dažniausiai kažką padarė ne taip.

slug: lauko-tualetas-mieles-kvapas-valymas