Mokykloje buvau ta, kuri prie lentos stovėdavo raudona kaip burokėlis. Matematika man nesisekė niekada. Vėliau sakydavau visiems: „Tiesiog neturiu matematinių gabumų, ne visi gimsta su jais.” Ir nuoširdžiai tuo tikėjau keturiasdešimt metų.
Praėjusį rudenį nuėjau pas gydytoją Mindaugą dėl nuolatinio nuovargio. Atlikome tyrimus, pakalbėjome apie mitybą, svorį ir gyvenimo būdą. Ir tada jis pasakė tai, ko visiškai nesitikėjau išgirsti: „Ar žinai, kad antsvoris gali tiesiogiai paveikti mąstymo procesus? Net matematinius gebėjimus.”
Pažiūrėjau į jį nustebusi: „Atleiskite, bet ką tai turi bendro vienas su kitu?” Jis paprašė kantrybės ir pradėjo ramiai aiškinti.
Trys dalykai, kurie vyksta smegenyse
Gydytojas Mindaugas paaiškino paprastais žodžiais: „Kai žmogus turi perteklinio svorio, organizme vyksta lėtinis uždegimas. Tas uždegimas pasiekia smegenis ir lėtina jų darbą. Atmintis blogėja, skaičiavimai tampa sunkesni, koncentracija krenta.”
„Bet aš visą gyvenimą tokia buvau”, – bandžiau ginčytis. Jis linktelėjo: „Būtent. Ir visą gyvenimą galvojai, kad tai tavo prigimtis, su kuria gimei. O gal tiesiog niekada nematei, kaip galėtų būti kitaip.”
Antras dalykas – miego apnėja. Naktį kvėpavimas sustoja daug kartų, smegenims trūksta deguonies ir jos negali normaliai pailsėti. „Ryte keliesi pavargusi, lyg nebūtum miegojusi?” – paklausė. „Visada taip būna”, – atsakiau nustebusi. „Štai tau ir atsakymas”, – tarė jis.
Trečias – energijos trūkumas. Smegenys sunaudoja labai daug energijos, o kai metabolizmas sutrikęs, jos tiesiog negauna tiek, kiek reikia normaliam darbui.
Eksperimentas, kurio rezultatai nustebino
Vyras klausėsi mano pasakojimo skeptiškai ir patraukė pečiais: „Tai dabar numesi svorio ir tapsi matematike?” Atsakiau, kad ne, bet noriu pabandyti ir pamatyti, kas bus. Gydytojas Mindaugas pasiūlė planą – trys mėnesiai sveikesnio gyvenimo ir tada pažiūrėsime rezultatus.
Po dviejų mėnesių pastebėjau keistą dalyką. Buhalteriniai skaičiavimai darbe ėmė sektis daug lengviau nei anksčiau. Anksčiau klaidų darydavau nuolat ir nervindavausi, dabar – beveik nė vienos. Papasakojau dukrai, ji nusijuokė: „Mama, gal tiesiog ėmei labiau stengtis?” Bet aš viduje žinojau, kad ne – stengiuosi taip pat, bet rezultatas kitoks.
Po trijų mėnesių grįžau pas gydytoją Mindaugą. Jis paklausė, kaip jaučiuosi. „Geriau miegu ir nebekeliu naktį. Ryte nebesu tokia miglota ir pavargusi. Ir dar vienas dalykas – skaičiai nebeatrodo tokie baisūs kaip anksčiau.”
Keturiasdešimt metų tikėjau neteisingai
Gydytojas Mindaugas pasakė dar vieną svarbų dalyką: „Daug žmonių visą gyvenimą galvoja, kad kažko negali, nors iš tikrųjų jiems tiesiog trukdo sveikata. Niekas to nepasako tiesiai, ir jie niekada nesužino tiesos apie save.”
Paskambinau seseriai, kuri irgi visą gyvenimą sakė esanti humanitarė. Papasakojau viską, ką sužinojau. Ji tylėjo ilgai, paskui atsakė: „Žinai, aš irgi blogai miegu jau daug metų. Ir ryte visos mintys lyg per vatą eina.”
Dabar negaliu tvirtinti, kad tapau matematikė. Bet galiu pasakyti, kad keturiasdešimt metų tikėjau mitu apie save. Kartais tai, ką laikome savo prigimtimi, iš tikrųjų yra tik problema, kurią galima išspręsti. Tik niekas apie tai garsiai nekalba.
