Visą vasarą valgydavau abrikosus ir prarydavau kauliukų branduolius. Skonis – migdoliškas, malonus. Internete skaičiau, kad juose daug vitamino B17, kad padeda nuo vėžio, kad stiprina imunitetą.
Viską dariau „dėl sveikatos”.
Kol vienas apsilankymas pas gydytoją viską pakeitė.
„Kiek jų suvalgai per dieną?”
Papasakojau gydytojui apie savo mitybos įpročius – kaip stengiuosi valgyti natūraliau, vengti perdirbto maisto, ieškoti „paslėptų superproduktų”.
Kai paminėjau abrikosų kauliukus, jo veidas pasikeitė.
„Kiek jų suvalgai per dieną?” – paklausė rimtu tonu.
Pasakiau – gal dešimt, kartais penkiolika.
Jis ilgai tylėjo. Tada pasakė vieną sakinį, kuris mane sustabdė: „Tu valgai cianidą.”
Kas iš tikrųjų yra tuose kauliukuose
Gydytojas paaiškino biochemiją, kurią turėjau žinoti prieš pradėdamas eksperimentuoti.
Abrikosų kauliukuose yra junginys, vadinamas amigdalinu. Skamba nekaltai – kaip vitaminai ar antioksidantai.
Bet kai amigdalinas patenka į virškinimo sistemą, fermentai jį suskaido. Ir vienas iš produktų yra vandenilio cianidas – vienas stipriausių žinomų nuodų.
„Viename kauliuke – maždaug 3-4 miligramai cianido,” – kalbėjo gydytojas. – „Dešimtyje – jau 30-40 miligramų. Mirtina dozė suaugusiam žmogui – nuo 35 miligramų.”
Stovėjau ir negalėjau patikėti. Visą vasarą valgiau nuodus, galvodamas, kad darau kažką gero.
Simptomai, kurių nepastebėjau
Gydytojas paklausė, ar nejaučiau keistų simptomų – galvos svaigimo, silpnumo, kvėpavimo sunkumų.
Pagalvojau ir prisiminiau. Taip, kartais po abrikosų jausdavausi keistai. Maniau – karštis, nuovargis, nieko rimto.
„Tai ankstyvieji apsinuodijimo požymiai,” – paaiškino jis. – „Jei būtum valgęs daugiau arba ilgiau – pasekmės galėjo būti rimtesnės.”
Cianidas veikia ląstelių lygmeniu – neleidžia joms naudoti deguonies. Kai nuodų kiekis pakankamas, organizmas tiesiog nebegali kvėpuoti, nors plaučiai dirba.
Pirmieji požymiai: galvos skausmas, silpnumas, svaigimas.
Progresuojant: sumišimas, sąmonės netekimas, melsvas odos atspalvis.
Kritiniais atvejais: traukuliai, koma, mirtis.
Visa tai – nuo „natūralaus superprodukto”.
Mitas apie vėžio gydymą
Paklausiau gydytojo apie tai, ką skaičiau internete – kad amigdalinas gydo vėžį, kad farmacijos kompanijos tai slepia.
Jis papurtė galvą.
„Šis mitas cirkuliuoja dešimtmečius,” – pasakė jis. – „Bet nė vienas mokslinis tyrimas nepatvirtino, kad abrikosų kauliukai gydo vėžį. FDA, Amerikos vėžio draugija, visos didžiosios organizacijos tai paneigė.”
Ir pridūrė tai, kas man labiausiai įstrigo: „Žmonės miršta ne nuo vėžio, o nuo tokio gydymo. Nes užuot ieškojęs tikros pagalbos, valgo nuodus.”
Ką dabar darau kitaip
Tą vakarą išmečiau visus sukauptus abrikosų kauliukus. Jų buvo pilnas stiklainis.
Dabar, kai noriu sveikų užkandžių, renkuosi tikrus riešutus – migdolus, graikinius, anakardžius. Jie turi visa tai, ko ieškojau: mineralų, sveikų riebalų, baltymų. Ir neturi cianido.
Šviežius abrikosus vis dar valgau – jie puikūs. Bet kauliukus – išmetu.
Gydytojas pasakė vieną sakinį, kurį dabar kartoju sau: „Natūralus nereiškia saugus. Gamtoje pilna nuodingų dalykų.”
Tabako lapai irgi natūralūs. Nuodingieji grybai irgi.
Kartais „paslėpti superproduktai” pasirodo esantys tiesiog paslėpti nuodai.
Ko išmokau iš šios patirties
Dabar prieš bandydamas bet kokį „stebuklą iš interneto”, pirmiausia patikrinu mokslinius šaltinius. Ne tinklaraščius, ne forumus – rimtus medicininius portalus.
Ir dar vienas dalykas. Kūnas kartais siunčia signalus, kurių nepastebime. Tas keistas silpnumas, tas galvos svaigimas – tai buvo perspėjimai.
Dabar klausau atidžiau. Ir kai kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa – dažniausiai taip ir yra.
Gydytojo vizitas tą dieną tikriausiai išgelbėjo mane nuo kažko daug rimtesnio. Už tai esu dėkingas.
