Jadvyga iš gretimo namo visada turėjo keistų patarimų. Bet kai pasakė apie svogūną – pagalvojau, kad šįkart tikrai perdėjo.
„Tu rimtai dabar? Svogūną? Ant kaklo?” – žiūrėjau į ją kaip į pamišėlę.
„Raudoną. Perpjauk per pusę ir dėk tiesiai ant skydliaukės vietos. Per naktį. Ryte nusiplausi šiltu vandeniu ir viskas,” – ramiai paaiškino ji, tarsi būtų dalijusis bulvienės receptu.
Numojau ranka ir pamiršau. Bent jau taip galvojau.
Kai pavargsti nuo nuolatinio nuovargio
Praėjo gal pora savaičių. Jaučiausi kaip suplaktas kiaušinis – nuolat be jėgų, oda pilka, plaukai blaškosi. Analizės lyg ir normalios, bet organizmas šaukė, kad kažkas ne taip.
Sėdėjau virtuvėje ir žiūrėjau į pintinę su daržovėmis. Raudoni svogūnai gulėjo viršuje.
O kas, jei?
Galvojau – na, kas blogiausia gali nutikti? Kad ryte kvepėsiu kaip šašlykinė? Nu ir kas. Vyras ir taip primiega, nepajus.
Paėmiau vieną svogūną, perpjoviau per pusę. Sultys ištekėjo ant pjaustymo lentelės. Priglaudžiau prie kaklo, ties skydliauke, ir lengvai užrišau šalikėliu.
„Tu ką darai?” – vyras žiūrėjo iš miegamojo durų.
„Gydausi.”
„Kuo? Svogūnu?”
„Taip.”
Jis atsigulė ir daugiau nieko nesakė. Išmintingas vyras.
Pirma naktis – nieko ypatingo
Užmigau gan greitai, nors kvapas buvo… intensyvus. Sapnavau kažką apie daržą, bet tai turbūt dėl to aromato.
Ryte nusiplašnojau šiltu vandeniu. Oda kiek rausva toje vietoje, bet jokio deginimo ar niežėjimo. Pasižiūrėjau į veidrodį.
Nieko.
„Na ir kaip, pagijo?” – šaipėsi vyras prie kavos.
„Per vieną naktį niekas negyja,” – atsakiau.
Bet kažkas viduje pasakė – bandyk toliau.
Savaitė su svogūnu
Nusprendžiau duoti šansą. Kas vakarą tas pats ritualas – šviežias svogūnas, perpjautas, ant kaklo. Ryte – šiltu vandeniu nusiplauti.
Trečią dieną pastebėjau, kad ryte atsikeliu lengviau. Galvojau – gal tiesiog geriau miegojau.
Penktą dieną vyras pasakė: „Tu šiandien kažkokia… šviesesnė.”
Šeštą dieną pažiūrėjau į veidrodį ir pamačiau, kad oda tikrai atrodo kitaip. Lyg kas būtų įjungęs šviesą iš vidaus. Skamba kvailai, bet taip ir buvo.
Po savaitės sutikau Jadvygą laiptinėje.
„Na, bandei?” – paklausė ji su šypsena.
„Bandžiau.”
„Ir?”
„Nežinau kaip, bet kažkas vyksta.”
Ji tik linktelėjo. Tarsi būtų žinojusi.
Ką apie tai sako mokslas
Iš smalsumo pradėjau skaityti. Pasirodo, raudonuose svogūnuose yra kvercetino – tai flavonoidas, kuris laboratorijose rodo priešuždegimines savybes. Taip pat sieros junginių, kurie turi antimikrobinį poveikį.
Daktaras Rimkus, kurį sutikau pas šeimos gydytoją, kai nuėjau dėl kitų reikalų, paklausė, ką darau odai.
„Atrodote pailsėjusi. Kažką keičiate rutinoje?”
Papasakojau apie svogūną. Jis nusijuokė, bet ne piktai.
„Žinokit, liaudies medicina kartais turi racionalų pagrindą. Sieros junginiai tikrai gali gerinti kraujotaką, o kvercentinas – antioksidantas. Ar tai gydo skydliaukę? Klinikinių įrodymų nėra. Ar gali padėti odai ir bendrai savijautai? Teoriškai – gali,” – paaiškino jis.
„Tai rekomenduojat?”
„Nerekomenduoju ir nedraudžiu. Jei padeda ir nekenkia – kodėl ne. Tik jei oda sudirgsta ar atsiranda kokia reakcija – nutraukit iškart.”
Kodėl būtent raudonas, o ne baltas
Klausiau Jadvygos – kodėl būtinai raudonas svogūnas?
„Raudonas turi daugiau tų… kaip ten vadinasi… antioksidantų. Baltas irgi tinka, bet raudonas stipresnis,” – paaiškino ji.
Paskaičiusi radau, kad ji teisi – raudoni svogūnai turi daugiau antocianinų, tai tie patys junginiai, kurie suteikia spalvą mėlynėms ir raudonosioms kopūstams. Jie laikomi vienais stipriausių natūralių antioksidantų.
Taip pat svarbu – svogūnas turi būti šviežias. Ne iš šaldytuvo, ne pusgendantis. Šviežiai perpjautas, kad sultys būtų aktyvios.
Ko neturėtumėte daryti
Čia svarbu pasakyti – tai nėra vaistas. Jei turite rimtų skydliaukės problemų, vartojate hormonus ar kitus vaistus – pirma pasitarkite su gydytoju.
Kada sustoti:
- Jei oda paraudonuoja ir graužia
- Jei atsiranda bėrimas ar niežėjimas
- Jei jaučiate bet kokį diskomfortą
Taip pat nedarykite ant pažeistos ar sudirgusios odos. Ir nesitikekit stebuklo per naktį – jei kas ir vyksta, tai vyksta lėtai. Organizmas nėra mikrobanginė krosnelė.
Ką man sakė močiutė
Paskambinau mamai ir papasakojau. Ji nusijuokė.
„Vaikeli, mano mama tą darė. Ir jos mama darė. Raudoną svogūną ant kaklo, česnako skiltelę į kojinę, kopūsto lapą ant kelių… Tai senos praktikos.”
„Ir veikia?”
„Nu, jos gyveno iki devyniasdešimties.”
Čia ne argumentas, žinau. Bet kartais pagalvoju – gal tie senieji metodai turėjo kažkokį pagrindą, kurio mes paprasčiausiai nebespėjame suprasti.
Mano išvados po mėnesio
Dabar jau mėnuo, kai bent 4-5 kartus per savaitę naudoju šį metodą. Ne kiekvieną naktį – kartais tiesiog pamirštu arba tingiu.
Ką pastebėjau:
- Oda tikrai atrodo gyvesnė
- Ryte keliuosi lengviau
- Tas nuolatinis „sunkumo” jausmas kakle sumažėjo
Ar tai placebo? Gal. Ar tai svogūno nuopelnas? Nežinau. Bet kai kažkas veikia – ar svarbu kodėl?
Jadvyga dabar šypsosi kiekvieną kartą mane sutikusi.
„Sakiau tau,” – kartą pasakė.
„Sakei.”
„Kitą savaitę papasakosiu apie kopūstų lapus.”
Nu va. Laukiu.
Kartais paprasčiausi dalykai, kuriuos mūsų senoliai žinojo instinktyviai, veikia geriau nei brangūs kremai. Gal ne visada suprantame kodėl – bet gal ir nereikia.
