Niekada negalvojau, kad turiu problemų su kepenimis.
Neskauda, nevemia, negeriu alkoholio beveik. Bet kai atėjo kraujo tyrimų rezultatai – gydytoja pažiūrėjo rimtai ir pasakė: „Riebalų kaupimasis kepenyse. Reikia kažką daryti.”
Išsigandau labiau nei tikėjausi. Bet ji pridūrė: „Dar ne vėlu. Kepenys gali atsistatyti, jei pradėsi dabar.”
Kaip viskas prasidėjo
Simptomai buvo tokie neaiškūs, kad net nepastebėjau.
Nuovargis – galvojau, kad nuo darbo. Sunkumas po valgio – galvojau, kad per daug valgau. Kartus skonis ryte – galvojau, kad nuo kavos.
O pasirodo – kepenys siunčia signalus, bet mes jų nesuprantam.
Gydytoja paaiškino: kai kepenyse kaupiasi riebalai, jos nebegali normaliai apdoroti maisto. Todėl jaučiamės sunkiai, pavargę, be energijos.
Ir svarbiausia – tai gali nutikti bet kam. Net tiems, kas nėra antsvorio. Net tiems, kas negeria.
Trys dalykai, kuriuos išmečiau
Gydytoja nedavė jokių vaistų. Vietoj to – sąrašą, ko atsisakyti.
Pirma – cukrus. Ne tik saldainiai. Saldinti gėrimai, sultys iš parduotuvės, jogurtai su priedais. Viskas, kur yra pridėtinio cukraus.
Pasirodo, kepenyse perteklinis cukrus virsta riebalais. Kuo daugiau cukraus – tuo daugiau riebalų.
Antra – balti miltai. Balta duona, bandelės, makaronai iš baltų miltų. Jie organizme elgiasi kaip cukrus – greitai pakelia gliukozę, kepenyse virsta riebalais.
Trečia – perdirbtai maistas. Dešrelės, pusfabrikačiai, traškučiai, greitasis maistas. Viskas, kas turi ilgą sudėties sąrašą.
Atrodė sunku. Bet kai supratau, kad alternatyva – kepenų cirozė – pasidarė lengviau rinktis.
Ką pradėjau daryti kitaip
Vien atsisakyti neužtenka. Reikia ir pridėti.
Judėjimas – pradėjau vaikščioti po 30 minučių kasdien. Ne bėgti, ne sportuoti iki nuovargio – tiesiog vaikščioti. Gydytoja sakė, kad tai pagerina insulino jautrumą ir padeda kepenims deginti riebalus.
Miegas – pradėjau eiti miegoti iki 23:00. Kai miegi per mažai – kortizolio daugiau, uždegimas didesnis, kepenys kenčia.
Vanduo – bent aštuonios stiklinės per dieną. Kepenims reikia skysčių, kad išvalytų toksinus.
Skamba paprastai. Bet kai tai darai kasdien, du mėnesius iš eilės – rezultatai stebina.
Žolelės, kurios padėjo
Gydytoja pasiūlė ir papildomų priemonių.
Marių dagilio arbata – geriu vakarais. Ten yra silimarinas, kuris saugo kepenų ląsteles ir padeda joms atsistatyti.
Ciberžolė – dedu į maistą arba geriu kaip arbatą. Ji aktyvina kepenų fermentus, padeda geriau virškinti riebalus.
Citrinos vanduo ryte – viena citrina į stiklinę šilto vandens, tuščiu skrandžiu. Skatina tulžies tekėjimą, pradeda dienos detoksikaciją.
Tai ne vaistai. Tai pagalba kepenims. Bet kai derinasi su maistu ir judėjimu – veikia geriau nei tikėjausi.
Rezultatai po dviejų mėnesių
Grįžau pasitikrinti. Gydytoja pažiūrėjo į naujus tyrimus ir nusišypsojo.
„Riebalų sumažėjo beveik perpus”, – pasakė ji. „Jei tęsi – po pusmečio gali būti norma.”
Bet svarbiausia – kaip jaučiausi.
Nuovargis – dingo. Ryte keliuosi pailsėjusi, dienos metu nebenoriu miegoti.
Sunkumas po valgio – nebėra. Galiu pavalgyti ir iškart judėti, ne gulėti.
Energija – tokia, kokios neturėjau jau kelerius metus.
Ir svorio numetiau penkis kilogramus – nors to net nesiekiau. Tiesiog šalutinis efektas.
Galutinė mintis
Gydytoja man pasakė: „Kepenys atleidžia daug. Bet ne amžinai.”
Džiaugiuosi, kad sužinojau laiku. Kad dar buvo galima ištaisyti paprastais pakeitimais, be vaistų, be procedūrų.
Dabar, kai kas nors skundžiasi nuovargiu ir sunkumu – klausiu: „O kepenis tikrinaisi?”
Dažniausiai net negalvoja, kad problema gali būti ten. O kepenyse viskas prasideda tyliai – kol dar galima ištaisyti.
