Kaimo sodybose taip darydavo dešimtmečius. Liko kibiras juodos, panaudotos variklinės alyvos — reiškia, atsiras ir darbo. Ja teptos tvoros, poliai, pamatų rąstai, malkinės sienojai. Atrodė protinga: nemokama, tiršta, „juk apsaugo nuo drėgmės”.
Bėda ta, kad chemija sako priešingai. Ir sąskaita už tą „nemokamą” sprendimą kartais išrašoma po dešimties metų — kai sutrūnija tai, kas turėjo laikyti stogą.
Kodėl alyva medieną ne saugo, o ardo
Panaudota variklinė alyva medienos neapsaugo. Ji keičia jos vidinę struktūrą.
Alyvos likutyje pilna suskaidytų angliavandenilių ir abrazyvių teršalų, susikaupusių varikliui dirbant. Patekę į medieną, jie mažina jos tankį, ardo skaidulų sanglaudą ir daro medžiagą trapesnę. Vietoje sustiprinimo — priešingas rezultatas: didesnis porėtumas ir silpnesnė laikomoji galia.
„Žmonės galvoja, kad tepa apsaugą. O iš tikrųjų tepa lėtą irimą”, — sako medienos meistras Gintaras, ne kartą matęs, kuo tai baigiasi.
Stebėjimai nuoseklūs: alyva apdorota mediena laikosi prasčiau nei visai neliesta. Neapdorotas rąstas išsaugo prigimtinį vientisumą ilgiau nei tas, kuris kadaise buvo „apsaugotas”.
Kodėl tada šis įprotis toks gajus? Todėl, kad iš pradžių jis atrodo veikiantis. Pirmus metus vanduo nuo riebaus paviršiaus tikrai rieda, mediena atrodo tamsi ir „soti”. Tik problema ne paviršiuje — ji viduje, ir pasimato daug vėliau.
Prisideda ir tai, kad senoji karta paprasčiausiai neturėjo alternatyvų po ranka. Specialūs medienos antiseptikai nebuvo lengvai prieinami, o alyvos garaže visada atsirasdavo. Įprotis persidavė iš kartos į kartą kaip savaime suprantamas, nors medžiagų mokslas nuo tada nužengė toli.
Drėgmės spąstai po danga
Blogiausia dalis — kaip alyva elgiasi su vandeniu.
Ant paviršiaus lieka riebi, hidrofobinė plėvelė. Iš pažiūros — pliusas: vanduo nesusigeria, susiima lašeliais ir nurieda. Tačiau ta pati plėvelė blokuoja garų mainus ir neleidžia medienai kvėpuoti bei natūraliai džiūti.
Kas nutinka toliau? Drėgmė vis tiek patenka — pro galus, plyšius, kondensaciją, aplinkos orą. Tik dabar ji nebeišeina. Įstringa po danga ir lieka viduje kur kas ilgiau nei neapdorotoje medienoje.
O užsistovėjusi drėgmė — tiesus kelias į grybelį ir puvinį. Ypač uždarose, prastai vėdinamose konstrukcijose, kur niekas nemato, kas vyksta viduje, kol nebūna per vėlu. Kuo storesnis sluoksnis ir kuo prasčiau vėdinama vieta, tuo greitesnis ir gilesnis irimas.
Kaip atpažinti, kad jau prasidėjo
Gedimas turi savo ženklus. Ir juos verta pažinti anksti.
Pirmiausia mediena tamsėja. Paskui minkštėja. Paviršius įgauna riebumo, nustoja tolygiai sugerti drėgmę. Palietus tokią zoną, ji neretai byra dulkėmis, o pirštuose lieka slidi plėvelė ir aštrus angliavandenilių kvapas.
Toliau — įtrūkimai, lokalus išbrinkimas, nuolat drėgnos dėmės, kurios niekaip neišdžiūsta. O kai atsiranda pelėsis ar grybelio dėmės, danga jau seniai nebeatlieka jokios funkcijos, o konstrukcija tyliai blogėja.
„Kol viršus atrodo pilkas ir sausas, viduje jau gali būti trūnėsiai. Todėl ir pavojinga — nesimato”, — pridūrė Gintaras. Patikrinti paprasta: atsuktuvo galu spustelkite įtartiną vietą. Jei mediena minkšta ir smenga be pasipriešinimo, ženklas aiškus.
Kuo tepti iš tikrųjų
Gera žinia ta, kad tinkamų priemonių netrūksta ir jos laisvai prieinamos.
Medienai skirti antiseptikai. Vaškai. Sėmenų aliejaus produktai. Vario sulfato tirpalai. Boratų preparatai. Net tradicinis kalkių pienas. Visos šios priemonės mažina drėgmės sugėrimą, stabdo grybelio plitimą ir išsaugo medienos tankį — jei naudojamos pagal instrukciją.
Svarbiausias skirtumas nuo panaudotos alyvos paprastas: jos sukurtos medienai, o ne surinktos iš variklio karterio. Jos neįveda agresyvių teršalų, o dalis jų dar ir leidžia medienai kvėpuoti.
Priemonę verta rinktis pagal tai, kur mediena naudojama. Kontaktui su gruntu ir nuolatinei drėgmei tinka boratai ar vario pagrindo konservantai. Lauko apdailai, kuri turi ir gražiai atrodyti, — sėmenų aliejaus produktai ar vaškai. Svarbiausia — laikytis gamintojo nurodymų dėl sluoksnių skaičiaus ir džiūvimo, nes būtent čia dažniausiai suklystama. Perdengti anksti, ant nevisiškai išdžiūvusio pagrindo, kartais beveik taip pat žalinga kaip ir alyva.
Prieš tepant, mediena turi būti sausa, tvirta ir be aktyvaus užkrėtimo. Galų sandarinimas, ventiliacija ir drenažas kapiliarinį drėgmės kilimą sumažina labiau nei bet kokia „stebuklinga” danga. O laikančiąsias konstrukcijas — sijas, polius, gegnes — variklinė alyva turėtų aplenkti visiems laikams. Būtent jos laiko namą, ir būtent joms paslėptas irimas kainuoja brangiausiai.
Verta pridurti ir tai, apie ką dažnai pamirštama: panaudota variklinė alyva yra pavojinga atlieka. Ja teptas gruntas ir mediena teršia dirvožemį bei gruntinį vandenį, o utilizuoti tokią medieną vėliau kur kas sunkiau nei paprastą. Taigi žala neapsiriboja vien namu.
Gintaras prisimena vieną sodybą, kur šeimininkas dešimtmetį didžiavosi juodai teptais pamatų rąstais. Kol vieną dieną terasa netikėtai prasmego. „Iš viršaus — kaip nauji. Perpjovus — tuščiaviduriai, vien trūnėsiai. Sutaupė ant alyvos, o sumokėjo už visą apatinį vainiką.” Kartais pigiausias sprendimas pasirodo pats brangiausias.
